Thursday, 3. January 2008, 22:50:48
noras, naktigonė, Rufi, lietus
...
Vakar lijo...
Lietus – tai mano pradas; žmonės tai pavadintų savo tėvais.
Nerimastingai spėlioju, kurgi nusileisiu? Šalin genu mintis apie šiurkštų žvyro gruntą, norėtusi smagios pažinties su strazdanosiu penkiamečiu...
Štai. Aš jau čia. Nedrąsiai apsidairau, mano buveinė – spalvingas žiedlapis, katik paliktas, nuo vasariško lietaus besislepusio, vabzdžio. Švelnus patalėlis kutena man padukus, prapliumpu juoktis...
Gestančią Saulę keičia naktigonės išmarginta dangaus paklodė, prieš pasitinkant nakties tylą, žiedelis rūpestingai užsklendžia langines. Glostomas medaus kvapo netrunku užmigti.
Penkta valanda ryto. Tai mistiškas laikas, kuris nepriklauso nei nakčiai, nei rytui. Pabundu. Rytą pasitinku apsuptas skraiduolių balso stygų virpesio. Saulė nekantraudama sveikina pasaulį, o man tai paržūtingas ženklas.
Bandau prisivilioti ne itin draugiškai nusiteikusį šešėlį. Bet Saulė vis dėl to mane išlaisvino iš žemiškojo rūbo, kad ir kaip stipriai įsiknibęs laikiausi už materialiųjų savo marškinių.
Mano kelionės pabaiga. Bet aš dar pažadu sugrįžti, gal kitą kart mano namais būsi TU? Tereikai panorėti ...
Thursday, 3. January 2008, 22:48:25
sparnai, Rufi, įsiskaudo
Skrendu1. Skrendu virš jūros. Plačiais rankų mostais veju bangą. Naktimis – aš lyg švesulys, dienomis – juoda dėmė, judanti. Nežinau ar tai tiesa, bet aš tuom tikiu - gi dangus pašnibždėjo. Visą dienos man skirtą laiką aš miklinu savo, linijomis apribrėžtą, esmę. Mus ragina tai daryti orbitras, kuris netikėtai mus užklumpa, su jo surežisuotu kliūčių ruožu. Ar tai tikslinga – nemanau, tai neatskleidžia mūsų tikrosios išminties, kuri dažniausiai slepiasi po mūsų būties uždanga. Per tas, mane iš pusiausvyros išvedančias rungtis, aš susvyruoju, ir to pasekmė - sušlapę ir vis trumpėjantys sparnai.
Nevisada.
Būna ir žvalesnių dienų. Tada aš nenumaldomai, didžiuliais gurkšniais ryju gaivų, palaimos prisotintą orą. Laimė... Bet patirtas laimės akimirkas kažkodėl suvokiame tik besiartinant audrai ar link horizonto besileidžiant rūkui. Kuom? Kuom matuojame laime? Sprindžiais ir įskilusiomis stiklinėmis? Ir vėl viskas čia priklauso nuo scenarijo autoriaus2, pavargusiems nuo kovų dėl vietos po Saule – čia ne vieta, pasiieškokite plūduro ar seklumų užšąlusiame vandenyne.
Kartais būnu apdovanota poilsio pertraukėlėmis. Neabejodama, jau iš anksto būnu nusprendusi, kaip jas išnaudosiu. Kuo skubiau griebiu rydienos laikraštį3. Sulenkus kojas per kelius, sukryžiavus rankas po galva,vartau puslapius. Asortimentas platus: tylos matavimo vienetai (tai rublika apie necivilizuotas kopas su įvairių programų mikroschemomis), gyvenimo pirmokai (tai foto reportažas apie gyvenimo mokytojų išminties receptus), pajacai (tai jodosios statistikos skyrelis, apie vertybes, tampančias ydomis, apie bedievius, kurie nurungia dorovės sergėtojus, ir patampa krašto pranašais) ir kt.
Kai erdvės patampa slogios, ir savos, šarminės ašaros nebenuplauna pasaulio rūgščiūjų liūčių ...
...gali džiūgauti, kad nesi vienišas – dar turi kam pasipasakoti sapnus. Grįžtu ten, kur užgimiau. Į saulėtus krantus4, kur smėly išpiešti delnai. Trys ypatingieji delnai5. Kurie man it mūzos, įkraunančios jėgų, leidžiančios toliau kovoti su atšiauriomis oro srovėmis. Netyčiomis įsileidžiu mintis, apie tai, kad jau įsiskaudo, ir svajoji, kad krantus užlietų stipri devintoji banga, išplaunanti tai, prieš ką visada lieki atsakingas. O jei išplautų? Kas tada? Turi teisę įsigyti „one way ticket“6?
1 gyvenu
2 dievas
3 pamąstymai, svajonės
4 namai
5 2 mamos ir žvaigždutė
6 bilietas į vieną pusę (nebūtis)
Tuesday, 22. May 2007, 19:26:41
Pavasaris primena tuos žavingus gamtos dėsningumus
... kad po audros visada ateina ramybės metas ...
... po nakties - išaušta gyvybingas rytas ...
... po potvynio visada būna atoslūgis ...
... po sunkaus darbo - malonus poilsis ...
...
O poezija, poeziją kiekvienas supranta, pažysta, intepretuoja, asocijuoja, savaip ... taip kad juos prikeltų ir leistų vėl naujai atrasti gyvenimą, džiūgauti jame laisva siela ir nepriklausomu protu
1tau pirma pavasario daina.wma
Saturday, 20. January 2007, 17:14:16
Naktimis žvaigžde spindėsiu
Dienomis vėjuje plazdėsiu
Gėlėmis visad kvepėsiu
Akyse kaskart mirgėsiu
Tyloje kažką šnibždėsiu
Tavo gerklėje nuolat gulėsiu
Tik į priekį, ne atgal
Abejoti nebėr jau kad
Juk sprendimas jau priimtas
Angelas niekad nebūna girtas
Ant peties pritūpęs -
Leis dienas jis atsipūtęs.
Tuoj išskleisiu aš sparnus -
Ryt rytojus naujas bus!
Sunday, 7. January 2007, 22:31:59
Sugalvojo mane tokį:
Šitaip - gražų, taip - negražų,
Šitaip - gerą, taip - negerą,
Šitaip - didelį, taip - mažą,
Šitaip - linksmą, šitaip - liūdną,
Šitaip - jauną, šitaip - seną,
Dar gerai, kad man pridėjo
Šitiek - paukščio, šitiek - medžio:
Tai žaliuoju, tai siūbuoju,
Tai, savy nutūpęs, čiulbu.
<...J.Marcinkevičius...>
Wednesday, 3. January 2007, 21:43:58
Aš esu naktis
Tu esi tamsa -
O tarp mūsų tik skambi tyla.
Rytą išsiaudę,
Pakabinsiu saulę.
Kilsime lėtai,
O nutupę - ten aukštai aukštai ---
Apkabinsiu aš tave tyrai
Saturday, 16. December 2006, 20:52:29
Aš esu naktis
Tu esi tyla -
O tarp mūsų vien tamsa --------
Nersiu į gelmes gyliausias
Angelai globoti liausis.
Nutirpusi mintis,
Niekam nebepatiks --
Rytojui išaušus -
Tamsa niekur nedings
Laikas pabėgęs,
Nerimastingai virpės ---
Vėjo paragavęs
Niekada nebebėgs
Saturday, 9. December 2006, 15:50:10
Sunday, 19. November 2006, 17:07:19
aureolė, motina Teresė
“…Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški.
- Vis dėlto mylėkite juos!
Jeigu darote gera, žmonės Jums priskiria egoistinius ir
savanaudiškus motyvus.
- Vis dėlto darykite gera!
Jeigu Jums pasisekė, įsigysite netikrų draugų ir tikrų priešų.
- Tegul Jums vis dėlto sekasi!
Gerieji Jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
- Vis dėlto darykite gerus darbus!
Sąžiningumas ir nuoširdumas daro Jus pažeidžiamą.
- Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!
Tai ką Jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
- Vis dėlto kurkite!
Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali Jus
be perstojo atakuoti, jei šiems padedate.
- Vis dėlto padėkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.
- Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!”
užsiaugink motinos Teresės aureolę akimirksniu (from stupid.com)
Sunday, 19. November 2006, 15:41:04
Ką daryt? Cementu mist? Kam reikalinga šiandiena, jei rytoj bus rytojus? Gal reikėjo užgimt kuom kitu, kad nebūtumei priverstas mąstyt ir jaust?
1 2 3 Next »
Showing posts 1 -
10 of 21.
WIDGETIZE