girgždantys

Vakar lijo...
Lietus – tai mano pradas; žmonės tai pavadintų savo tėvais.
Nerimastingai spėlioju, kurgi nusileisiu? Šalin genu mintis apie šiurkštų žvyro gruntą, norėtusi smagios pažinties su strazdanosiu penkiamečiu...
Štai. Aš jau čia. Nedrąsiai apsidairau, mano buveinė – spalvingas žiedlapis, katik paliktas, nuo vasariško lietaus besislepusio, vabzdžio. Švelnus patalėlis kutena man padukus, prapliumpu juoktis...
Gestančią Saulę keičia naktigonės išmarginta dangaus paklodė, prieš pasitinkant nakties tylą, žiedelis rūpestingai užsklendžia langines. Glostomas medaus kvapo netrunku užmigti.
Penkta valanda ryto. Tai mistiškas laikas, kuris nepriklauso nei nakčiai, nei rytui. Pabundu. Rytą pasitinku apsuptas skraiduolių balso stygų virpesio. Saulė nekantraudama sveikina pasaulį, o man tai paržūtingas ženklas.
Bandau prisivilioti ne itin draugiškai nusiteikusį šešėlį. Bet Saulė vis dėl to mane išlaisvino iš žemiškojo rūbo, kad ir kaip stipriai įsiknibęs laikiausi už materialiųjų savo marškinių.
Mano kelionės pabaiga. Bet aš dar pažadu sugrįžti, gal kitą kart mano namais būsi TU? Tereikai panorėti ...