Kultūros ir religijos kritika

Amazonė2007-08-14 14:53
Gerbiamas Arnoldai Stasiuli- jūsų paviršutiniški buitiniai samprotavimai ir lėkšti moralai visiems jau atsibodo iki gyvo kaulo. Kad jūs nors ką naujo pasakytumėte, pažiūrėtumėte į problemą nauju rakursu... -nesakau, kad turite atsisakyti savo pažiūrų- tačiau spekuliacijos nieko neįtikina ir niekam neįdomios. Dievo nei bažnyčios nereikia ginti- Dievas pats apsigins, o bažyčios, jei ji yra tikrai išrinktųjų bendruomenė, dalia yra mažumas ir kitokumas- netgi iki absurdo, o ne dominavimas ir valdymas, ne bandymas įsitvirtinti visuomenėje ir įtikinti ją savo teisumu- jūs puikiai žinote, kad tikėjimas todėl ir yra tikėjimas, kad jis niekada neturi visų argumentų, pateisinančių jo tiesas, įtikinačių kitus savo tiesų teisingumu. Nes tai yra tikėjimas, o ne žinojimas. Jūs tegalite kalbėti apie tai, kodėl JŪS pasirinkote tokį tikėjimą, kas jus prie jo patraukė, ir kodėl JUMS būtent to tikėjimo tiesos ar moralė atrodo įtikinamiausia, priimtiniausia, tikriausiai, dvelkianti antgamtišku teisingumu. Tačiau tikėjimas nebūtų tikėjimas, jei jame nebūtų iracionalumo grūdo. Žinojime iracionalumo gali ir nebūti, bet tikėjime jis yra- norime to ar ne- visi mūsų argumentai įrodinėjant krikščionišką moralę atsiremia į tikiu/netikiu, o ne į žinau/nežinau. O jūs, užuot nuolankiai pripažinęs savo tikėjimo iracionaliają dalį, bandote pateikti spekuliatyvius argumentus toms tiesoms apgniti- argumetus, kurių iš tikro nėra, nes Dievas ne visda argumentuoja savo moralę- pvz. kodėl homoseksualizmas yra nuodėmė ar pan. O jūs bandote tokius dalykus aiškinti argumetais, kuriuos sugalvojate pats arba iš kur nuskaitote ar nuklausote, bet ar tai yra Dievo argumentai?- jei nesate tikras, kad taip, tai verčiau kalbėkite e krikščionybės ar krikščionių , ir juo labiau ne
Dievo vardu, o savo, kaip silpno, mirtingo ir galinčio klysti žmogaus- o jūs įsijaučiate į krikščioniško ruporo vaidmeį ir dėstote savo tiesas kaip Dievo. Jei nežinote kodėl- taip ir sakykite, o ne gikitės abejotinais ir spekuliatyviais argumentais. O dėl tos jūsų daugumos- visi žino, jog gerovės valstybėse demokratija remiasi ne daugumos nuomone, o konsensuso principu, ir tai laikoma siekiamybe. Nes civilizuotame pasaulyje, teisingumas ir moralė yra visų teisė ir pareiga, o ne daugumos ar mažumos, ir moralės standartai visiems tie patys. Neįgaliųjų, sakykime, yra mažuma, tačiau, epaisant to, jog daugumai tai nenaudinga ar net žalinga, jiems yra specialiai pritaikoma arcitektūra ir transportas mieste, jie yra išlaikomi mokesčių mokėtojų lėšomis ir pan. Nes to reikalauja bendra moralė, kurios neturi teisės uzurpuoti jokia dauguma ar mažuma. Nes žmogus tuo ir ypatigas, kad vienas asmuo moralės požiūriu yra lygiai tiek pat vertingas kiek ir grupė- panašiai yra ir krikščioniškoje moralėje. Dievas sutinka nesunaikinti krašto dėl dešimties jame gyvenusių teisiųjų- nors jie- mažuma. Daiktų vertė dažniausiai matuojama kiekybe- daugiau tos pačios rūšies daiktų laikoma vertigiau negu vienas, o su žmonėmis kitaip. Todėl jokie teisinės valstybės įstatymai neleidžia vieno žmogaus gyvybės paaukoti tam, kad būtų išsuagota daugelio gyvybė. Net jei tai pažeidžia daugumos interesus. Kai kuriose kultūrose dauguma yra svarbiau už asmenį, ir piliečiai turi tarnauti valstybei, o ne atvirkščiai. Mūsų kultūroje yra kiek kitaip. Taigi dauguma ir mažuma čia laikomos kaip turinčios lygias teises- ir tos teisės visiems pripažįstamos vienodos. Ir aš nežinau kokių išskirtinių teisių prašo gėjai.

Kalbant apie normalumą ar nenormalumą ir pavadinimus- berankio, kaip čia buvo paminėta, surankiu gal ir niekas nevadina, tačiau neįgaliesiems stengiamsasi taikyti vadinamą normalizacijos principą- pritaikyti jiems viską taip, kad jie galėtų atlikti visas funkcijas, kurias gali bet kuris kitas asmuo, kad turėtų tas pačias teises ir pareigas, kurios užtikrina žmogišką orumą, kartu skatinant neįgaliųjų suvokimą ne kaip kažkokių kitokių, nukrypusių nuo kokios tai normos, kuriems turi galioti kitokie įstatymai ir kitokios taisyklės, o kaip asmenų tokių kaip daugelis- pripažįstant, jog daugelis žmonių visuomenėje turi vienokių ar kitokių negalių- jų išties turi beveik kiekvienas- tai ir įvairios dvasios negalios, psichologinės problemos, negalios bendravimo ar socialinėje srityse, negalėjimas įveikti savo nuodėmingumo. Todėl neįgalieji tesingai skatinami suvokti ne kaip nuokrypis nuo normos, bet kaip norma, nes vienokių ar kitokių negalių turi visi. Oficialus neįgaliojo statusas (pažymėjimas), įvairios diagnozės reikalingos ne pabrėžti jų nenormalumui ar atskirti juos nuo likusios visuomenės dalies, kad jie būtų suvokiami kaip nenormalūs, o tik tam, kad nustačius diagnozę būtų galima padėti žmogui gyventi kuo geriau- reikalui esant taikyti reikiamas gydymo ir gyvenimo kokybės gerinimo priemones, visais kitais atvejais toks skirstymas sveikas/neįgalus, normalus/nenormalus darbe ir visuomenės santykyje su neįgaliaisiais laikomas amoraliu ir smerktinu. Stengiamasi netgi nenaudoti stigmatizuojančių sąvokų, todėl šiandien jau nebenaudojama sąvoka invalidas- vietoj jos naudojama sąvoka žmogus su negalia. Taip stengiamasi akcentuoti kad tai ne visas asmuo yra kažkoks nenormalus ar kitoks, o tik tam tikrų funkcijų ar veiksmų jis negali atlikti, kaip ir daugelis iš mūsų ne viską galime. Taip nenurašomas į nepilnaverčius visas asmuo. Todėl sąvokas normalus/nenormalus arba atskaitos taškas ir pan. vartoti eiliniam žmogui (ne medicinos specialistui siekiančiam padėti) nevalia. Kita vertus kai kuriuose žodynuose liga laikoma ne ta būklė, kuri skiriasi nuo daugumos, o būklė trukdanti asmeniui gerai jaustis arba kelianti pagrįstą grėsmę aplinkinių saugumui, arba ir viena ir kita kartu. Todėl bet kokia neįprasta elgsena negali būti traktuojama kaip liga ar ribojama. Net jei žmogus girdi balsus kurių negirdi kiti, ir jei jie jo paties nuomone jam nemaišo gyventi ir jei toks asmuo nekelia pagrįsto pavojaus aplikinių sveikatai ar gyvybei- jis gali būti laikomas sveiku ir visiškai normaliu, kuriam nereikalingas nei gydymas nei atskyrimas nuo visuomenės, ir kurio niekas neturi teisės stigmatizuoti. Gėjų keliama grėsmė aplinkiniams ar jų interesams kol kas neįrodyta ir nematau jog būtų realiai kuo nors pasireiškusi, todėl nėra pagrindo juos suvaryti į socialinius getus, stigmatizuoti specifiniais pavadinimais, ar kitaip atskirti juos nuo visuomenės kaip nenormalius. O stigmatizuoti kiekvieną kuris negali susilaukti savo palikuonių yra išties amoralu, nes gebėjimas susilaukti palikuonių savaime nėra vertybė, be to dauginimasis nėra vienintelė vertybė kurią gali duoti asmuo visuomenei- yra ir kitų ne mažesnių vertybių. Asmeniškai man atrodo, jog geriau užaugti savo namuose ir būti užaugintam geraširdžių gėjų porelės, kurie, kaip ne kaip turi sugebėjimą mylėti, pasiaukoti, sukurti namus ir šilumą juose, skirti asmeninį dėmesį ir rūpestį, suteikti asmeninės vertės jausmą(kaip ir kiti bet kuris kitas asmuo turi tokių potencijų), negu užaugti vaikų namuose ar kolonijoje,ir būti kilnojamam per institucijas, niekada neįgyti nei vieno artimo žmogaus. Kad gėjai būtinai neturės savo vaikų teigti yra nerealu, nes jie gali susilaukti savo palikuonių, o šaldytą žuvį aš valgau, kai nėra galimybės valgyti kitokią:) Ir nematau tame problemos vertos didelių moralinių disputų. Dėl surogatinių mamyčių moralumo - atskira tema. O tai, jog daugėjant gėjų nyksta visuomenė nes jie nesidaugina- tik ženklas jog žmonių žemėje per daug- o jų ir yra per daug. Nepriimu tokių nuogirdų rimtai, bet tarp kita ko, kai kas mano, jog tarp gyvūnų tokia elogsena atsiranda tada, kai populiacija tampa per didelė ir kyla grėsmė žemės ištekliams. Tai gal ir su gėjais panašiai- kai žmonių žemėje per daug, randasi jie, kaip atsvara:))? - na, bet čia jau iš jumoro srities. Taigi, niekas neįrodė kad gėjai daro pagrįstą žalą kažkam, viskas remiasi tik spėliojimais ir krikščioniška morale- tačiau vargu ar visus jos postulatus visi piliečiai privalo priimti kaip universalius ir remtis tik jais. Tikintieji tiki jais, nes jie dėl asmeninių vienokių ar kitokių priežasčių patikėjo būtent šito Dievo ir jo moralės tikrumu, ir pasirinko šį kelią- jie gali jo laikytis ir jį skelbti, bet primesti jį kitiems formaliai- ne jų prerogatyva- ypač kad tai nėra tiesiogiai gyvybės ar mirties ar universalios sąžinės klausimas. Todėl bažnyčios pasisakymus ar jos veiklą kalbant apie kokius abortus galima suprasti, tačiau apie gėjus- nebūtinai.

Na, gėjai dažniausiai ir netraktuoja savęs kaip vyro ir vyro arba kaip moters ir moters- vienas dažniausiai jaučiasi vyru vaidmenyje, kitas- moterimi. O del dauginimosi ir žemės užpildymo galima ginčytis, nes nevaisingi asmenys ar katalikų dvasininkai nelaikomi smerktinais ar nepilnaverčiais, o tiesiog turinčiais kitokį pašaukimą, nors jie lyg ir nevykdo to kvietimo- nes dauginimasis- nėra vienintelė vertybė, o tik viena iš daugelio. Dėl viską toleruojančio požiūrio- aš manau, kad žmogaus genialumas ir jo žmoniškas ypatingumas pasireiškia iš dalies tuo, jog jis turi empatijos jausmą- sugeba pažvelgti į pasaulį iš kito, visiškai kitokio žmogaus varpinės, įsijausti į jo būklę, pats joje nebūdamas- t.y. į tokio, kuris tiki kitokiu Dievu ar ne dievu, galbūt tokio, kurio vertybių sistema ar kultūra kitokia. Ir gebėjimas matyti pasaulį ne tik iš krikščionio pozicijų, bet ir gebėjimas suvokti kaip jaučiasi kitas, kitoks, kitaip manantis krikščioniškų dalykų akivaizdoje- neturi nieko bendro su viską toleruojančiu tikėjimu- netoleruoti tikėjime aš turiu teisę tik savęs ir savo veidmainiško, sau nuolaidžiaujančio ir savo įsitikinimams ar tikėjimui prieštaraujančio elgesio. Taip pat aš manau, jog egzistuoja keletas universalių, visiems individams gyvybiškai svarbių vertybių ir teisių , kurios svarbios ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, ir kurių prasmė ar gerumas ir reikalingumas yra objektyvus- vienas iš tokių dalykų yra teisė į gyvybę ir fizinį nedalomumą, bei pareiga to laikytis kitų atžvilgiu. Yra dar keletas panašių, bet su jomis nesiplėsiu. Visa kita- religiniai, kultūriniai ir pan. skirtumai, ir skelbti kryžiaus karus jiems vien dėl to kad neatitinka mano religijos moralės yra amoralu vien dėl to, kad nei vienas iš mūsų tiksliai nežino ar tas tikėjimas kurį pasirinkome iš tikro yra vienintelis teisingas- mes tuom tik tikime, bet negalime būti tikri- tuo jis ir yra tikėjimas, o ne žinojimas- ir dėl to privalome turėti nuolankumą kitų tikėjimų ar įsitikinimų atžvilgiu, kurie nepažeidžia kokios nors individų grupės gyvybinių interesų, nes teoriškai jie irgi gali vėliau pasirodyti teisūs, ir jų tikėjimas teisesnis- nes ir vienas ir kitas tėra tikėjimas, o ne žinojimas.

Arnoldai, o kokiais spėjimais redamasis tu tokią grėsmę numatai? Hitleris irgi matė grėsmę tame, jog visuomenėje bus neįgaliųjų- jis netgi matė genetinę grėsmę pasaulio genofondui, jo intelektiniams ir sveikatos ištekliams.. Bet ar ji buvo reali?- gal..- gal pašalinus neįgaliuosius iš savo tarpo visa visuomenė taptų geresnė, sveikesnė, intelektualesnė ir dirbantiesiems nuo pečių nukristų našta- bet, laimei, niekas nepuola šiandien priimti tuo pagrįstų racionalių sprendimų, ir neįgaliųjų neapkaltina kėslais nugriauti paradinius laiptus, ir jų judėjimai toleruojami. Ar gėjus galima prilyginti neįgaliesiems?- nežinau, bet sprendžiant iš hitlerinių-getinių nuotaikų komentaruose- diskriminuojamai grupei tikrai, todėl kai jų viešas kalbėjimas negali būti laikomas afišavimusi, reklamavimusi ar pan. , nes visa blogybes reikia kelti viešumon- kai jų nebus, nebus reikalo to daryti, o kad mums yra paviešinami, sakykime, kokių Paksų ar Uspaskichų nusikaltimai- tai juk niekas nesistebi, ir ne visda tai traktuojama kaip jų savireklama- kai yra koks nors blogis - jis visda anksčiau ar vėliau iškyla viešumon, ir tai, kad žmonės jam priešinasi- joks afišavimasis. Geriau gyvenkime taip, kad niekam nereiktų kovoti už savo teisėtą žmogišką egzistenciją, tai niekas ir nesiafišuos. O pagrindiniai laiptai iš baimės būti nugriauti gali velnias žino kokių paranojų įsikalbėt. Vėl viskas remiasi į tikėjimą- aš sunkiai įsivaizduoju, kad staiga ima tradicinė šeima ir dingsta- o vietoj jos populeresnės tampa gėjų sąjungos, ir masiškai visi tampa gėjais, ir visuomenė išnyksta.. O tikėjimas ir žinojimas - abu yra fragmentiški, nes abu pripažįsta abejonę, o tikėjimas nėra tik šventraštis ar bažnyčios doktrina, kurie, kaip filosofinės sitemos gali būti ir visai racionalūs (nors reliai nėra ir labai gerai). Tikėjimas nėra tik logiška filosofinė sistema- tai yra ir pasitikėjimas su visais jo motyvais ir panašūs dalykai- jei juose veikia Dievas, mes ne viską galime paaiškinti, nevisad galime atskirti savo motyvus ir pasirinkimo psichologinius faktorius, nuo tariamo Dievo veikimo- vadinasi esame iracionalūs- netgi tikėdami.

Kančią sukelia ne neturėjimas vieno iš tėvų ar augimas nepilnoj šeimoj, o kitokumas, skirtingumas nuo aplinkos, bandant perimti jos vertybes, kurios prieštarauja kenčiančiojo situacijai. Todėl visuomenėse, kur viena ar kelios vertybės aiškiai iškeliamos aukščiau kitų- visad atsiras nelaimingos atskirtys ir netolerancija jų atžvilgiu. Todėl lygiareikšmių vertybių turi būti daug ir pačių įvairiausių- jei yra kelios ir aukščiau visų kitų- tokia visuomenė neturi jokių šansų būti demokratiška. Visuomenės, kuriose tradicinė šeima yra vertybė aukščiau visų implikuojama kiekvienam žmogui kaip privaloma - nevaisingumas, viengungystė (net ir nesavanoriškai pasirinka
ta) ir pan. laikomi smerktinais dalykais, o tokie asmenys netgi demonizuojami, net jei tai nuo jų nepriklausantys dalykai- seniau su jais netgi būdavo susidorojama fiziškai, dabar- socialiai- sudarnt jiems neįmanomas išgyventi sąlygas, pasmerkiant skurdui ar psichologiniam smurtui, diskriminacijai, nepilnavertiškumo jausmui ir vienatvei- net jei tie asmenys gali būti naudingi ir yra vertingi kuo kitu.. Todėl kad ir kokios tos vertybės būtų iš pažiūros geros, nei vienos iš jų negalima suabsoliutinti- nebent jų visumą.. O dėl suvienodinimo kuria nors kryptimi- tai juk su neįgaliaisiais tas pats- jiems irgi stengiamasi padėti prisitaikyti ir gyventi kaip visi, net jei fizinės galimybės to neleidžia- siekiama tai kompensuoti- maža to- ne vien kompensuoti, bet netgi suvokti neįgaliuosius kaip skirtingus ne neigiama prasme, o teigiama- kaip galinčius visuomenei duoti tai, ko negali sveikieji- tokį pasaulio matymą su meile, su nuolankumu, su dėkingumu, su gebėjimu pastebėti tuos dalykus, kurių nepastebime mes. Kaip jau minėjau, kančią sukelia skirtingumas nuo aplinkos, kai ji bet kokį skirtingumą traktuoja neigiamai. Vargu ar visuomenėje, kurioje vsisi yra gėjai ir susilaukia palikuonių iš šaldytos spermos- vaikas užaugęs tokioje šeimoje bus nelaimingas- tradicinėje visuomenėje į jį bus žiūrima kreivai, o ir jis pats susikurs vaizdą tuomet, jog kažko netenka, ką turi kiti. Taigi kančią sukelia vertybių konfliktas ir skirtingumas, kurio nevertina aplinka, arba kurį netgi smerkia. Jei visuomenėje ugdoma tolerancija skirtingumui ir skirtingumas suvokiamas kaip dovana, kuria reikia dalintis, o ne kančia, kurios reikia gėdytis, ir jei tas skirtingumas nepažeidžia kitų žmonių gyvybinių teisių ir laisvių, tai kančios tokioje visuomenėje bus labai mažai. Dar kančią sukelia prisirišimas- taipogi prie kultūros, normų, tradicijų- tačiau toli gražu ne kiekviena norma ar tradicija yra reikalinga asmens ir visuomenės gyvybinėms teisėms užtikrinti. Todėl tokių vaikų kančia yra ne tiek nepilnų šeimų, kiek visuomenės tolerancijos ir ribotų vertybių problema. O su internatais yra kiek kitaip - nes ten vaikai negauna pakankamai asmeninio dėmesio, šilumos, jiems trūksta artimo bendravimo apskritai- todėl aš manau, kad jei jau gėjų porų norą įsivaikinti laikysime blogybe- tai mažesnė blogybė man atrodo būtų vaikas įvaikintas geraširdžių gėjų, negu augantis internate, be jokio nuoširdaus ir pastovaus asmeninio bendravimo ir meilės. Kaip ir vaikas įvaikintas viengungio man atrodo mažesnė blogybė nei likęs vaikų namuose augti su dešimtimis paviršutiniškų laikinų kontaktų. Drąsiai galima sakyti jog bažnyčia diskriminuoja gėjus- nes tikra diskriminacija pirmiausia pasireiškia tuo, jog žmogus smerkiamas už tai, kas nuo jo mažai bepriklauso, paneigiama, sumenkinama pati jo prasminga egzistencija, iš jo tarsi reikalaujama prasmingo gyvenimo, bet kartu jam sąmoningai užkertami tam keliai, norint jį išmesti į užribį vien dėl įgimto ar likimo nulemto kitokumo- pasiskaičius bažnytinių dokumentų ir vyskupų bei popiežių laiškų, pažvelgus į bažnytinių renginių programas ir dvasininkų kalbas bei religinę literatūrą tampa aišku, jog bažnyčia diskriminuoja nesusituokusius ir ne vienuolius/-es- tiesiogiai ji jų lyg ir nesmerkia, tačiau leidžia suprasti, jog toks pašaukimas, jei jis apskitai yra- yra menkesnis, ne toks ypatingas, koks tai sunkus ar vertas raudos bei graužaties- pašaukimas juk iš tiesų reiškia džiaugsmą, kad mane pašaukė ir pripažino- o apie šį kalbama kaip apie apmaudą, nors ir tai kai kur vadinama pašaukimu- tačiau juk tikrai objektyvios aplinkybės ne visiems leidžia ir likimas ne visiems lemia susituokti, ir tai nebūtinai priklauso nuo konkretaus asmens gerų norų ar gebėjimų- galiausiai mes ne gyvuliai, kad vertintume juos pagal natūralios atrankos prizmę kaip fiziškai ar psichologiškai per silpnus, todėl teisėtai atrinktus, ir pasmerktus, nes mes tikime kad kiekvienas asmuo dievo plane turi savo vietą ir yra asmeniškai svarbus ir brangus, turintis vienintelį asmeninį pašaukimą. Tačiau bažnyčios pozicija, nors netiesioginė, leidžia suprasti, kad tokie žmonės yra nepilnaverčiai, nenaudingi, nereikalingi, gydytini, geriausiu atveju apgailėtini, už kuriuos reikia melstis- tačiau realiai ne visada yra netgi fizinė galimybė visiems susiporuoti, nes yra vienos ar kitos lyties asmenų perteklius, ar trūkumas ir pan. Doras krikščionis žino, jog Dievas nekuria nereikalingų, niekintinų ar beverčių kūrinių- tačiau pati bažnyčia vis vien jų atžvilgiu užima tokią poziciją, ir žiūri į juos iš aukšto, žinodama, jog ne visi fiziškai gali atitikti jos vertybes. Čia ir yra visas tų žmonių situacijos žiaurumas. Tą patį galima pasakyti ir apie gėjus bažnyčioje- buvimas gėjumi ar lesbiete, man regis, retkarčiais turi ne tik socialinį pasirinkimo ar nepasirinkimo būti tokiu aspektą- jis liečia ir seksualumo klausimą- o tai reiškia, kad toks asmuo, net jei norėtų sukurti tradicinę šeimą ir ignoruoti savo orientaciją- jam gali nepavykti seksualinis gyvenimas, arba būti visai neįmanomas. Įstoti tokiam asmeniui į vienuolyną ar seminariją- taipogi bažnyčia trukdo, skaito, kad jų reikia nepriimti. Gyventi vienam, ir būti pašauktam skaistumui, kaip apie juos sako bažnyčia?- tokius, kaip minėjau, bažnyčia irgi laiko nepilnaverčiais, o kokiais tai keistinais, gydytinais, apverktinais, nelaimingais, už kuriuos reikia melstis, ir jų padėtį esant galimybėms keisti.. Visi jos renginiai skirti vaikams, jaunimui ir šeimoms. Taigi, gaunasi, kad pati bažnyčia užkerta visus kelius tokiam asmeniui į prasmingą ir jų pačių požiūriu vertingą egzistenciją, pasmerkia ne tik kad vienatvei, bet ir priverčia graužtis dėl jos, jausti nepilnavertiškumo komleksą, jaustis neturinčiais vertingo ir ypatingo pašaukimo (o kiekvienas pašaukimas todėl ir vadinasi pašaukimas, kad yra ypatingas, kitoks, išskirtinas Dievo planas man, kuris savaime negali būti lyginamas vertingumo prasme su kitais pašaukimais, nes neginčijamą vertę jam suteikia Dievas, jį paskirdamas, o svarstyti Dievo pasirinkimus ir lyginti juos- neturi teisės joks žmogus- net popiežius su vyskupais, kiti dvasininkai ar tikintieji ). Taigi, čia aš matau jų diskriminaciją- netgi tų, kurie nesiafišuoja, nerengia eisenų, neprašo lygių teisių. Gal sakysite, kad jų (tų tikrų, atseit)beveik nėra?- o aš atsakysiu, kad net jei jų yra tik vienas visoje žemėje- Dievas jį sukūrė ir paskyrė jam vertingą ir prasmingą gyvenimą, nes Jis nereikalingo šlamšto nekuria- vadinasi jis yra gerbtinas ir jo gyvenimas negali būti vertinamas žemiau už susituokusio ir turinčio dešimt vaikų, arba dvasininko. Priešingu atveju- Dievas yra blogis. Ir jei jau bažnyčia ėmė primygtinai kišti per visus galus tą šeimą ir ją linksniuoti kiekviena pasitaikiusia proga kaip nepamainomą vertybę, tai ji turėtų leisti ir gėjų šeimas, santuokas- arba bent jau priimti juos į dvasininkų luomą- arba netriūbyti visom dūdom apie tą šeimą taip, lyg visi, kurie jos neturi yra verti gailesčio niekalai, nes Dievas niekalų nekuria. Štai čia ir atsiranda bažnyčios prieštaravimas pačiai sau, dvigubi standartai ir noras pasinaudoti natūralios atrankos principu, ir visiems nelaimėliams sudaryti tokias sąlygas, kad jie neįgyvendintų jos reikalvimų, ir išmesti kaip nenaudingus. Čia ir atsiskleidžia visas ideologijos purvas ir jų moralės netikrumas- ir kyla vienas klausimas: ar Dievas iš tikro yra toks, ar bažnyčia tokia, ar ir vieni ir kiti tokie... Tada ir pasirenkama išeitis "Dievui -taip, bažnyčiai- ne"- arba atvirkščiai. Ir visai ne prie ko čia koks tai principinis nusistatymas prieš bažnyčią, būk tai jos nepažįstant.- Deja jis atsiranda gerokai po jos ideologinį mėšlyną pabraidžius, ir supratus, kad arba Dievo nėra, arba jis ir šėtonas yra tas pats asmuo, arba Jis yra už bažnyčios ir jos siauros moralės ribų...

Arnoldai, užtenka pasiskaityti komentarus, kad tas žinojimas pasidarytų toks tikslus, kaip tu sakai- turiu minty žinojimą, kad gėjai diskriminuojami, ir kad jų netoleruoja.

Tokiu amžinu dalyku kaip šeima niekas neabejoja, bet be šeimos yra ir kitų ne mažiau svarbių vertybių, o pašaukimą šeimai turi ne kiekvienas.

Individualizuotis, kaip tu sakai, privalo kiekvienas suaugęs asmuo, nes tai reiškia atrasti save ir išmokti išgyventi savarankiškai (brandos požymis), taip pat išmokti dalintis tuo individualumu su kitu bei išmokti priimti kito individualumą.. Vienas nemoka išgyventi tik vaikas. Šeima reikalinga ne išgyventi ar išlikti individui (nors ji aišku padeda tuompožiūriu), bet kaip vienas iš būdų dalintis meile, skleisti ją, aukotis. Tačiau yra ir kitų būdų, ne mažiau gražių. O jūsų argumentai, kaip matau, yra ne argumentai, o principinis nusistatymas ginti bažnyčios nuomonę, nes jūs pasitikite šios institucijos teisingumu, jos moralės samporata, ir tai jums yra pagrindinis argumentas- tačiau tai yra ne argumentas, bet tikėjimas, todėl, kai nėra argumentų, o tik tikėjimas- diskusijos matyt rutulioti neverta, nes viskas pakliūva į užburtą ratą- tų pačių teiginių kartojimą, pamirštant visus prieš tai buvusius argumentus, nes atsakymas į juos provokuoja jus pažvelgti iš kitos pozicijos.. Taigi, ačiū už pokalbį.

Bažnyčios moralėje pilna spragų, kurias dėl savo puikybės ir baimės prarasti valdžią ji neigia ir atsisako užpildyti. Arba tokia moralė išties priklauso bažnyčiai ir Dievui. Užtenka pasiskaityti, kad ir tokias knygas, kaip Mari Dominique Phillipe "meilės gelmėse", kai kurias tos pačios Teresėlės mintis apie nesusituokusių pašaukimą, kad suprastumei jog jis laikomas nevisaverčiu- o homoseksualiems asmenims belieka veidmainystė ir tradicinė santuoka(kuri, deja, bažnyčiai dažnai priimtinesnė nei skaudi, nelabai graži tiesa ) arba visuomenės ir bažnyčios vis dar menkinama viengungystė (juk, kad ir sąvokos senbernis/senmergė atsirado tikrai ne iš pagarbos nesusituokusiems ir ne iš gerų norų jų atžvilgiu). Kai bažnyčia tokią būklę ims skelbti kaip garbigą ir lygiavertį su kitais pašaukimą- tada aš suprasiu jos draudimą homoseksualams tuoktis, įsivaikinti vaikus ir stoti į seminarijas bei vienuolynus. Dabar- nesuprantu. O dabar, kai ji triūbija visom dūdom apie šeimą ir jos išskirtinumą, matyt atsižvelgdama į tai, jog šeima kaip vertybė devalvavosi o dvasinių pašaukimų mažėja, ir atseit tokiom priemonėm kaip kitų pašaukimų menkinimas, siekdama pakeisti šią situaciją- tikrai atrodo ne kaip Dieviškas tiesas sauganti institucija, o kaip siekianti šventų tikslų nešvariomis priemonėmis, kokiomis to siekia žemiškos valdžios- tokiomis kaip žmonių už nosies vedžiojimas, jų perauklėjimas ar formavimas, užuot liudijus- ir formavimas ne bet koks, o toks, kuris, būk tai vardan bendro gėrio nedasako (atsiprašau už nelietuvišką žodį)tiesos, pasako ją sau patogesniu aspektu, pritaiko laikmečio problematikai- o tikra tiesa juk nekinta.. Todėl ir gaunasi, kad šeimos ir santuokos nuvertėjimo bei mažo gimstamumo laikais ji sukuria mitą, jog viengungystė yra žemas pašaukimas, o tokie žmonės- vargšai menkaverčiai, o kadangi laikmetis netoleruoja pernelyg didelio smurto ar diskriminacijos bei propaguojama tolerancija- užuot juos demonizavusi, bažnyčia tariamai linkėdama gero siūlo gailestį ir maldas, kad tik nereiktų gerbti. Tai šlykščios, žemiškos priemonės- apie kurias reikia garsiai kalbėti- ir naivumas čia ne prie ko. Atvirkščiai- daug blogiau yra apkerpėjęs abejingumas (kuris kartais irgi būna naivumo pasekmė)- bile tik manęs neliečia- vadinasi galima pritarti ir reikia pateisinti. Bažnyčiai, kaip chebrai priklausyti gera- bendravimas su žmonėm, bendros vertybės, bendro tikslo ir vienybės jausmas, ar ne? o kur dar žadamas rojus... Bet tokius dalykus žada dauguma religijų ir sektų. Tačiau remdamiesi vien tuo ir rinkdamiesi krikščionybę tik kaip galimybę maloniai praleisti laiką, įprasminti savo gyvenimą ir pabūti chebroje- iš Dievo padarome pigaus vyno butelį, prie kurio smagu paūžti, bet kurio turinys nesvarbus, nes visi jau apsvaigę nuo to bendravimo, bendrumo jausmo, vienybės ir panašių šalutinių dalykų- Dievas ir jo teisingumas jiems nusispjaut- kad tik save realizuotų... O man svarbu, kad bažnyčia įkūnytų Dievo teisingumą- ir jei dievo teisingumas leidžia išmesti ar sumenkinti žmogų prieš kitus vien dėl jo prigimties- man tai liudijimas, kad Dievo nėra, o tokia ideologija- netikra, bet trokštanti žemiškos valdžios. Bažnyčia daro didelę taktinę klaidą,kai bijodama prarasti autoritetą ji bando pateisinti savo klaidas, jų nepripažinti ir netaisyti. Tai yra didelis antiliudijimas daugeliui nuoširdžių žmonių, kurie galėtų būti jos nariais. Dabar gi akivaizdu- jog valdžia ir vadžių laikymas jos pagrindinis tikslas, o ne Dievo liudijimas. O gal kas gali kitaip paaiškinti jos laikyseną nesusituokusių (tame tarpe ir gėjų-krikščionių) atžvilgiu? O tam, kas ten kalbėjo apie kokius tai kryželius, kuriuos neva gėjai uždeda visuomenei- tai Dievas liepia nešioti vieniems kitų naštas. Neįgalieji- taip pat yra kryžius daliai visuomenės, bet neįgaliesiems vieniems nešti jo niekas nesiūlo. Mes ne tik kad nepadedame, bet patys jiems tą kryžių ir užkrauname..- nors tai tikrai ne mūsų kompetencijoje (jį užkrauti)- ir ne Dievas užkrauna, o mes, savo fašitiniais komentarais, nepripažinimu jiems jokio žmogiško orumo verto pašaukimo, nugrūsdami į bažnyčios ir visuomenės paraštes. Kai taip nebus- tada aš suprasiu dabartinius mūsų kaltinimus jiems ir bažnyčios poziciją- dabar- nesuprantu.

Sprendžiant iš bažnyčios pozicijos nesusituokusių (vadinasi ir gėjų- krikščionių atžvilgiu) jie neatskiria nuodėmės nuo asmens, nes užkerta kelius jam realizuoti ne tik lytiškumą, bet ir kitas žmogiškas savybes (draudimas stoti į seminarijas), sumenkinimas kitų pašaukimų, kurie nėra dvasiniai ir nėra šeima.. O tai jau dvelkia susidorojimu- vargu ar nuo to gėjų sumažės- veikiau sumažės krikščionių..

1. Dėl to, kad iki šiol tikriausiai neatsirado tokių pageidavimų, kad įsivaikinti galėtų keli asmenys- tačiau jei tai nekenkia vaiko interesams, arba yra mažesnis blogis negu augimas internate be jokių pastovių artimųjų- tai kodėl gi ne..- didesnė šeima vistiek lieka šeima- didesnė ji ar mažesnė, jei vaikas joje auga meilėje ir jam skiriama daug asmeninio dėmesio, jei tie asmenys bus pastovūs ir vaikui per anksti neteks patirti netekčių/išsiskyrimų, jei tai bus asmenys, prie kurių jis galės saugiai prisirišti bei toks žmonių kiekis netrukdys visam tam santykiui tarp vaiko ir tų asmenų sukurti, jei vaikas sugebės ir jam nebus sunku išlaikyti tokį kiekį lygiaverčių kontaktų - tuomet kodėl gi ne?...
2. Kaip jūs galite tai pademonstruoti?- atsakau: nerašinėti fašistinių komentarų po straipsniais internete bei sudrausminti kitus kurie taip daro, kai darbe tau duos anketą ir lieps atsakyti į klausimą ar jums priimtina dirbti viename darbe su homoseksualiu asmeniu, atsakyti į šį klausimą "taip" arba "man tai neturi reikšmės", kai kokie nors nususę vyskupai sakys arba leis suprasti jog nesusituokusių (tame tarpe ir gėjų- krikščionių)pašaukimas žemesnis ar vertas gailesčio, jūs drąsiai tam paprieštaraukite, ir sakykite, jog jokio žmogaus Dievas nesukūrė blogo,ir niekam nereikalingo, arba niekam nedavė beprasmio , kokio tai nepilnaverčio pašaukimo. Kai kas nors pradės purkštauti, jog vaikui geriau augti kolonijoje ar vaikų namuose, nei pas vienišą tetą- lezbietę- jūs drąsiai atšaukite, jog tai absurdas (nes taip ir yra). Ir taip toliau. Taip jūs suteiksite galimybę tai moteriai gerai jaustis būnant tuo, kuo ji yra, ir ji nebus priversta dangstytis po normalumo kauke ir bijoti dėl to, jog kas nors ją "demaskuos"- nepaisant to, jog ji gyven viena, ir galbūt gyvens toliau- jei kas nors iš kaimynų ar darbovietės sužinotų apie jos polinkius, kad ir nerealizuotus- tai išties gali pakenkti jos reputacijai- kaip ir vien tik tas faktas, jog ji gyvena viena, gali sukelti neigiamą visuomenės nusistaymą (dar visai neseniai vienišos motinos buvo smerkiamos). Taigi, nuostatas kuri ir tu, ne tik ji pati apie save, ir tos nuostatos gerbia arba išmeta į užribį.
3.Na, jei jis sėkmingai atvežė tave iš taško A į tašką B, kaip tu ir prašei, tai kodėl gi tu turėtumei jaustis kaip nors blogai? Ir jei tas asmuo sugebėjo išlaikyti vairavimo egzaminą, kas tau darbo su kokiais jis akiniais ir ką mato ar nemato?- jei abejoji objektyviais dalykais, tokiais kaip egzamino rezultatai, ir matymas, jog tu ir kiti sėkmingai pasiekiate kelionės tikslą, tai jums iš tiesų reiktų susirūpinti savo neigiamais jausmais- tikriausiai jie yra nepagrįsti ir trukdo kitą žmogų matyti ir pripažinti kaip Dievo stebuklą. O tai iš tikro nėra normalu- ypač krikščioniui.
4. Kai kuriose šalyse yra žemaūgių žmonių teises atstovaujančios sąjungos ir grupės, kad šie žmonės neliktų natūralios atrankos objektais, nes tokia tendensija pastebėta. Apie jų adaptaciją rašomi moksliniai darbai (konkrečiai mano pažįstama rašė), nes kartais tai išties kelia didelius sunkumus gyvenime. Jei jūs manote, kad mūsų šalyje ūgis vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socialinei ir kitokiai adaptacijai,ir įstatymuose matote spragų, dėl kurių, galite įrodyti, jog žemaūgiams nėra sudaromos lygios galimybės ir teisės, ir jog šiai socialiniai (ar kokiai kitokiai- kaip čia išsireiškus)grupei bendri nuo smurto saugantys įstatymai dėl kokių tai priežasčių negalioja arba jų įgyvendinimas nėra efektyvus, jūs galite kreiptis į kokį nors žmogaus teisių ar pan. teismą, ir paduoti į teismą savo valstybę. Tuomet, gal ir po truputį, tačiau prasidės pokyčiai- galbūt atsiras vertybių ugdymo programos mokyklose, ir gal nuo mokyklos suolo mokiniams bus diegiama, jog ūgis nėra vertybė, galbūt bus uždrausta bulvariniams ir kitokiems žurnalams paskelbti kokius nors kvailus grožio standartus, kurie teigia jog gražūs tik tie, kurių ūgis ne mažesnis nei metras septyniasdešimt ir t.t. (beje, girdėjau, kad su svoriu tas jau buvo įgyvendinta- uždrausta žurnalams ir reklamoms rodyti pernelyg didelį kiekį labai liesų manekenių, kad nesiformuotų grožio standartas, dėl kurio merginos masiškai susirkdavo anoreksija, jo siekdamos). Kai yra problema, mes turime kelis pasirinkimus: remtis džiunglių įstatymais ir duoti atgal (tačiau tai nekrikščioniška ir nepilietiška), arba stengtis inicijuoti didesnius pokyčius- efektas bus ne toks greitas, tačiau ilgalaikiškesnis ir pasitarnaus daugeliui- kas jau pretenduoja į krikščionišką moralę. Šalis, kurioje žmonės priversti vadovautis džiunglių įstatymais- neverta savo piliečių pagarbos nei ištikimybės. Krikščionio ir kiekvieno doro žmogaus misija- sukultūrinti džiungles, net jei kai kuriems jų žvėrims tokie siekiai atrodys juokingi- o veikiau ne juokingi, bet trukdantys jų žvėriškiems interesams, todėl jie jiems priešinsis. Tačiau tokių nereikia klausyti.

O ką jūs vadinate purvu, kurį aš, būk tai išpilu ant bažnyčios? Ar tiesą galim vadinti purvu? O ką Jėzus išpylė ant savo bažnyčios išvartydamas stalus ir rabinus apšaukdamas veidmainiais? - juk prekeiviai teisėtai, pagal visas ano meto pripažintas tradicijas prekiavo aukoms skirtais dalykais.. Aš purvą visada supratau kaip šmeižtą- tačiau gal Jūs galėtumėte pasakyti, kurioje vietoje aš meluoju ar esu neteisi? - sakote kritikuoti reiktų švelniau, bet ką Jūs pasakytumėte Jėzui, kuris išvarė, išties niekuo dėtus žmones, kurie tik atstovavo savo relinėms tradicijoms, ir elgėsi kaip visi dori to meto judėjai? Man patiko Juknevičienės atsakymas per vieną tv. laidą (kažkokia diskusijų laida), kai keletas rausvų vyrukų užsipuolė ją dėl jos, būk tai neadekvačiai emocionalaus tono kalbant apie tautos žmonių problemas- ji atsakė labai adekvačiai ir teisingai- kalbėti apie kai kuriuos dalykus ramiu, "kultūringu" tonu yra cinizmas. Kai pažeidžiamos žmogaus teisės, naudojams ar propaguojamas smurtas, atvirai siekiama diskriminuoti ir marginalizuoti - tuomet ramus ir snobiškai kultūringas tonas atrodo kaip cinizmas. Aš nematau, jog gėjai siektų ką nors diskriminuoti ar marginalizuoti heterus, kad jie propaguotų smurtą prieš tradicinės orientacijos asmenis ar kokiomis nors priemonėmis siektų su jais susidoroti- todėl nesuprantu agresijos jų atžvilgiu. Apie tradicinius, deja, to paties negaliu pasakyti. Beje, civilizuotais elgesio būdais vadinu ne šaltus ir ciniškus samprotavimus apie tai, kas skauda kai kurioms žmonių grupėms, o elgesį paremtą teisinės valstybės, o ne džiunglių principais- džiunglėse, kaip matosi iš ir komentatorius pasivadinusio dauguma komentarų, niekas nekelia jokių problemų, nesiekia teisių, nes čia taisyklė viena- kiekvienas atsako tik už save, ir teisus tas, kas stipresnis, o ne tas, kas iš tiko yra moraliniu požiūriu teisus, nes moralė ten taipogi remiasi stipresniojo teise. Mes mokame mokesčius valstybei, stengiamės būti pilietiški, galiausiai renkamės priklausymą valstybei iš dalies tam, kad ji bent dalinai gintų mūsų, kaip savo narių interesus- o jei, kaip kad komentatorius dauguma siūlo, įstatymų nereikia, nes jie tik kelia bereikalingas problemas, ir suprask, davai kiekvienas ragais ir nagais tik už save- tai kam tada žmogui valstybė? Kokio velnio, kad ir tie patys gėjai turi mokėti mokesčius, tarnauti tai valstybei, jei vis tiek priversti tik patys asmeniškai ginti savo elementarias teises į žmogišką orumą ir netgi į egzistenciją, kibti į atlapus kiekvienam, kas jį užsipuola gatvėje ar kur kitur. Taigi, emocijos savaime dar nereiškia necivilizuoto kalbėjimo- necivilizuotą laikau tokiu, kuris nesiremia argumentais, arba remiasi paviršutiniais argumentais, tokiais, kaip: aš teisus- ir taškas, aš teisus- nes priklausau daugumai, aš teisus- nes taip buvo tradiciškai, nuo seno, aš tesus, nes bažnyčia irgi taip mano, o biblijoje parašyta, kad homos. yra nuodėmė- vadinasi visus juos reikia mušti, uždrausti vaikščioti šaligatviais (kaip žydus hitlerio laikais)- kad, girdi, nesiafišuotų, ir t.t. Tai yra džiunglių įstatymai. O jie, beje, gali būti išreikšti gana kultūringu tonu, bet teisingesniais nuo to netampa. Taigi emocijos savaime nereiškia necivilizuoto kalbėjimo- viskas priklauso nuo turinio. Sakote, aš neadekvačiai lieju emocijas- bėda ta, kad KB turi tokią savybę: apie ją tik gerai, arba nieko. Ir ji turi dar vieną savybę- atsisakymą pripažinti savo klaidas, net jei jos akivaizdžios, ir atsisakymą už jas atsiprašyti- tai aiškiai matosi iš Ratzingerio retorikos- tokių pasakymų, jog mes negalime staiga pasakyti, kad klydome (laisva citata) ir pan. Būtent šios problemos ir kelia pasipiktinimą, nes jos nuo Dievo ir bažnyčios atitraukia bei papiktina daugybę dorų, geranoriškų žmonių, todėl jos, kaip niekas kitas yra vertos pagrįsto ir pelnyto pykčio bei pačios griežčiausios kritikos. Aš irgi nesu idealistė, kaip jūs sakote- ir matau, jog bažnyčia yra žemiška ir silpna, klystanti- tačiau yra esminis skirtumas tarp žmogiško silpnumo, ir principinio, ideologinio blogio. Žmogiškas silpnumas pripažįsta savo klaidas, arba nepripažįsta, bet nelaiko jų ideologijos ar moralės sistemos, kokio tai tikėjimo dalimi- o ideologinis blogis išpažįsta ir skelbia save kaip vertybę, pateikia save kaip vertybę, netgi siektiną idealą. Todėl jūs tikriausiai nerasite nei vieno mano komentaro, kuriame aš užsipuolu visą bažnyčią ir ją apjuodinu dėl kokio tai sugriešijusio kunigėlio veiksmų- nugriovusio nusususius bažnyčios vartus ar gyvenantį su mergelėmis, ar netgi dėl vieno kito kunigo-$##%!# iškrypėliškų nusikaltimų, tačiau kai bažnyčia, popiežius, vyskupai, kalba Dievo vardu, pristato savo teiginius kaip atspindinčius Dievišką moralę, o, būk tai, ne jų žmogišką nuomonę, ir kai taip kalbėdami jie Dievo vardu diskriminuoja, marginalizuoja ar sudaro sąlygas negerbti tam tikros žmonių grupės dėl nuo jos mažai bepriklausančių priežasčių- tai yra ne silpnumas ar netobulumas, o sąmoningas chamizmas. Todėl tokiais atvejais tikrai tylėti neketinu, kaip ir miesčioniškai ir abejingai, "gerom manierom" kalbėti apie blogį, kurį matau- juo labiau kad KB piktybiškai stengiasi negirdėti apačių balso, nes jos doktrina užklijuoja jai neklaidingumo etiketę, kas yra akivaizdi netiesa, ir veda į tokią brutalią jos puikybę, kuri kartais kelia juoką.

Amazonė- Algiui 2007-08-15 15:36
Jūsų įžvalgos labai teisingos. Deje, sąvoka tradicinė šeima arba tradicinės šeimos vertybės pirmiausiai asocijuojasi būtent su jūsų išvardintom liūdnom "tradicijom", nuo kurių visuomenę reikia ginti, o ne jas propaguoti. O tradicinės šeimos apibrėžimas, kaip tokios, kurią sudaro mama, tėtis ir vaikai, ir kuri yra sukurta iš meilės tikrai neatspindi mūsų tradicinės tikrovės. Tradicinė šeima- tai pageriantis, giliai nelaimingas sielvartaujantis bei uždaras, namuose niekada nebūnantis vyras, nes, atseit, jo pareiga išlaikyti šeimą ir dirbti dieną naktį, neskiriant jokio dėmesio vaikų auklėjimui ir šeimai, o vaikui pakeisti sauskelnes ar paskaityti pasaką-jau gėda- nevyriška, tai moteris, praradusi bet kokius individualius bruožus, nebaigusi jokių mokslų ir neturinti jokių interesų, išskyrus buities darbus ir vyro bei vaikų buitinį aptarnavimą, motinystę ir moteriškumą suvokianti kaip blynų kepimą ar kojinių skalbimą, dar- kartais pasidažymą, kad neprarstų prekinės išvaizdos, ir pirkėjas jos neišmestų į šiukšlyną anksčiau laiko, kartu bambant ant vyro dėl to, kad jis lepšis, nes neparneša pakankamai pinigų (o šis atkerta, jog ji netikusi, nes blynai pridegę, ir namuose prieš jį vaikšto ne su miniaku ir vakariniu makiažu, o su chalatu ir susivėlusi). Tai vaikai, kurie nepažįsta tėvo, nes jiems skirti dėmesį- bobų darbas, o jo- būk tai kurti kokią tai visuomenę, bei didžiai atsakingas ir nepakeičiamas darbas- parnešti pinigus namo, tai vaikai, kurie apie gyvenimo prasmę kalbėti pradeda ne su tėvais, bet su mokytojais ir bendraamžiais- ne dėl to, kad tėvų nėra ar jie neturi laiko, o dėl to, kad motina nemoka nieko -tik kepti blynus ir adyti kojines- dar kartais pacituoti katekizmą- bet ji nežino iš kur atsiranda vaivorykštė, nežino ką didieji filosofai kalbėjo apie gėrį ir blogį, nežino apie kritinio mąstymo svarbą, nei kas yra valstybė- nežino, kad meilė bei motinystė netelpa į blynų kepimą ir tarp jų negalima dėti lygybės ženklo, nežino, kad vertybių nevalia subanalinti, kad jos netaptų antivertybėmis ir kaip to nepadaryti. Tai vaikai, kuriems smurtinis susidorojimas su silpnesniu yra pateisinamas dalykas, nes jie išmoko gerbti tik tuos, kurie "paima jiems diržą", ir tik jis juos motyvuoja. Ir t.t. - tegul prakeikia mane pažnyčia ir visi tradiciniai- nenoriu tokios šeimos- mano šeima tokia nebus. Geriau jos iš viso nebūtų. Aš netikiu, kad tokioje šeimoje ugdoma sveika moralė, kad ji gali ką gero duoti vaikams- ji yra tik priebėga iš bėdžiausios bėdos. Todėl trdicinė šeima- geriau tegul tampa ne tokia tradicine, nes tos tradicijos nepasiteisino, ir yra jokios vertybės. Taip mokysiu ir savo vaikus.

Amazonė to Gerb. Amazonei 2007-08-15 15:59
Man įdomu būtų sužinoti, kur aš nueinu per toli, kaip jūs sakote? Ir ką reiškia tas per toli?- per daug tiesos pasakau? - niekas kažkodėl negali įvardinti kur aš meluoju ar kur konkrečiai nueinu per toli?- galiausiai eiti toli (žvelgti gilyn), o ne plaukti paviršiumi- yra kiekvieno protingo ir gyvo žmogaus pareiga- o paviršiumi plaukia tik lavonai..ir dar kai kas. Be to vis dar niekaip negaliu suprasti, kuos skiriasi nuomonės brukimas, nuo "nebrukimo"- ar tai, jog atsakau argumentais į argumentus yra brukimas?- mano požiūriu, brukimas būtų, jei nepateikdama jokių argumentų versčiau kitus prisiimti mano nuomonę- deje, dauguma katalikų, kalbėdami apie gėjus ir kitais aštriais klausimais, būtent taip ir daro, užuot nuolankiai pasakę, kad aš negaliu įrodyti vienos ar kitos tiesos, bet ja tikiu, nes mane įtikina bažnyčios argumentai, jų teisingumas. Vietoj to jie naudoja spekuliatyvius argumentus, arba jų nenaudoja visai, o doktriną pateikia kaip asmeninį argumentą, ir būna bevaisė diskusija, nes atsisakoma įsiklausyti. O beje, kas būtų tie jūsų vadinami, kitaip manantieji?- ką jie mano kitaip, būtų įdomu žinoti?- nes jei kalbam apie toleranciją kitokiai nuomonei, tai bent būtų gerai žinoti ką turėčiau toleruoti, kur tas kitokumas, ir kas ta kita nuomonė- apie ką ji, ir kokia?- Kažkaip jūsų kritika labai abstrakti, stokojanti konkrečių argumentų- vadinasi belieka ją laikyti neobjektyvia, ir nekreipti dėmesio.


Komentarai prie straipsnio R.Visockytė: „Heteroseksualūs žmonės taip pat turi ginti savo teises“
2007-08-13

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66197