Individo laisvės filosofija - pažangiausia filosofija

Bet ar kam nors iš tikrųjų reikia naujų idėjų? Kas sugebės įvertinti tų idėjų naujumą ir svarbą? Ar tik rinkimų metas tinkamas tokių idėjų skelbimui? Juk vyriausybė skelbia, kad Lietuva jau pasiekė pagrindinius tikslus, gyvenimas gerėja ir laukia saugi ateitis išvystytos demokratijos sąlygomis. Viešųjų ryšių specialistai tvirtina, kad idėjos nebemadingos ir iš vis nebereikalingos. Apklausų organizatoriai abejingu balsu konstatuoja, kad nėra čia ką ir beišrasti, viskas jau ir taip aišku.
Tai gal naujų idėjų tereikia tik intelektualams, ar net kokiems avantiūristams? Ar skurdas iš tikrųjų svarbiausia problema? Juk dauguma vargingesniųjų jau seniai gyvena kur kas geriau, nei daugelio Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių skurdžiai. Bet nepatenkintųjų nemažėja, reikalavimai kompensuoti ir perskirstyti netyla. Kur glūdi nepasitenkinimo šaknys? Ar bandė kas nors rasti rimtus ir sąžiningus atsakymus į šiuos klausimus?
Dabar laikas porai citatų iš 1991 m. straipsnio:
„Ką turime? Sąjūdis pakėlė žmones laisvei, bet kol kas išsilaisvino tik Lietuvos valdžia. Ji perėmė į savo rankas socialistines valdžios vadžias, bet jų neatleido. Privatus asmuo, t.y. kiekvienas iš mūsų, ir toliau pasiliko visiškoje priklausomybėje - nuo valdžios.“
„Mums reikalingas lietuviškas atitikmuo „free trade“ sąjūdžiui Vakaruose, sukūrusiam idėjinius ir politinius pamatus tai gerovei, kurią ten regime. Jis taptų atsvara kolektyvistinei ideologijai, klastingiems postringavimams apie „ypatingą“ Lietuvos paskirtį, apie „trečiąjį“ kelią, apie reikalą pirma kurti „pereinamąjį laikotarpį“ į laisvę.“
Tai citatos iš A. Degučio straipsnio „Privatizuokime laisvę!“.
Ar ne pranašiški žodžiai? Nors nepriklausomybę iškovojome ir jau net spėjome tapti NATO bei ES nariais, tačiau eilinių piliečių gyvenimas mažai tepasikeitė. Kokią išvadą galima padaryti? Deja, gana pesimistišką. Praėjo jau keliolika metų, o Lietuva, deja, vis dar tebesimurkdo įvairiausių prosocialistinių kolektyvistinių pseudoideologijų ir jų pasekmių liūne. Ir kol kas jokios prošvaistės nematyti!
Esminio mūsų egzistencijos klausimo – asmens laisvės klausimo, deja, nepavyko išspręsti. Neatsirado visuotinai pripažįstamų visuomenės veikėjų, politikų ir ekonomistų, pakankamai giliai suprantančių laisvės, laisvosios rinkos ir teisingumo esmę bei svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Tuo tarpu, norint spartaus vystymosi ir pažangos, laisvės klausimas visada buvo, yra ir bus pats svarbiausias. Ir, būtent, individo laisvės. Klasikinio liberalizmo teoretikai pagrįstai tvirtina, kad išsaugoti laisvę galima tik nuosekliai laikant ją aukščiausiuoju principu. Tai yra svarbiausia ne tik asmeninės, bet ir visuomenės gerovės kilimo bei visapusiško suklestėjimo sąlyga. Tai nėra itin nauja mintis, jos užuomazgų buvę dar Antikos laikais.
Tai kodėl vis dėlto bauginama „nežabotos laisvės“ baubu, tos laisvės taip baidomasi? Atsakymas yra – intuityviai iš tikrųjų vengiama ne laisvės, bet atsakomybės. Nes laisvė šiuolaikinėje laisvoje visuomenėje būtų neįmanoma be didžiulės atsakomybės už savo veiksmų padarinius. Kiekvienas iš mūsų norime būti savo gyvenimo šeimininkais, kurti savo ir savo vaikų ateitį pagal savo supratimą, tačiau atsakomybę už nesėkmes tikimasi perkelti ant kitų pečių. Štai ir atsiranda puiki dirva populistams, žadantiems greitą ir neskausmingą įvairiausių problemų sprendimą, „teisingais“ visuminio produkto perskirstymo metodais užtikrinti „socialinį teisingumą“. Jiems nesvarbu, kad taip trypiamas elementarus teisingumas, kad tai amoralu! Laisvoje ir pažangioje visuomenėje terminas „socialinis teisingumas“ negali turėti jokios prasmės ir turinio, o reikalavimai nuosekliai jį įgyvendinti taptų baisia griaunamąja jėga.
Kiek daug pastaruoju metu raginimų vadovautis valstybės, tautos ar visuomenės interesais! Bet žmonija dar nėra atradusi būdo tokiems abstraktiems interesams aiškiai apibrėžti ir suformuoti į kažkokį vientisą darinį. Todėl raginimai politikams ar valdininkams jais vadovautis yra beprasmiai ir, dažniausiai, yra pigi demagogija. Asmeninių interesų pirmenybė prieš išgalvotus visuomeninius, grupinius, tautinius ar valstybinius yra akivaizdi. O vadovautis reikia moralės normomis, taisyklėmis ir įstatymais. Juk visuomenė formuojasi asmenims siekiant racionalesnio svarbiausių gyvybinių poreikių patenkinimo, pasitelkiant darbo pasidalijimo principą, ją sutelkia teisingumo ir saugumo siekiai. O jau valdžios poreikis atsiranda dėl kai kurių asmenų ir jų grupių nenoro bei nesugebėjimo vadovautis įstatymais, ginančiais nuosavybę ir teisingumą. Todėl taip svarbu numatyti tokį asmeninių interesų derinimo visuomenėje būdą, kuris geriausiai atitiktų asmens laisvės išsaugojimo reikalavimus. Laisvoje visuomenėje net ir mažiausia mažuma yra verta apsaugos ir pagarbos. Būtent nuo jos dažniausiai ir priklauso pažanga svarbiausiose visuomenės vystymosi srityse. Dabar nepagrįstai visuotinai garbinamas principas, kad dauguma visada teisi – yra be galo ydingas, nes ilgainiui sunaikina bet kokią laisvę. Labai svarbu pabrėžti, kad lygybė prieš įstatymą ir besąlygiškas klusnumas jam savaime dar neužtikrina teisingumo.
Trumpai žvilgtelėkime į Lietuvos Respublikos Konstituciją. 2-ame straipsnyje deklaruojama, kad suverenitetas priklauso Tautai. O 18-ame teigiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Deja, tai tarpusavyje nedera, nes tik asmuo gali būti tuo tikruoju suverenu, kurio prigimtinių teisių niekas neturi teisės paminti. Dar didesnis prieštaravimas yra 23-ame straipsnyje, kur pradžioje deklaruojamas nuosavybės neliečiamumas, o pabaigoje teigiama, kad nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Bet teisingumas įmanomas tik tada, kai nuosavybė išperkama laisvo sandorio metu. Tokių ir kitokių kazusų Konstitucijoje yra nemažai. Todėl ginti savo laisvę, teises ir nuosavybę Lietuvoje yra labai sudėtinga ir brangu, o kartais ir beveik neįmanoma.
Naujo gyvenimo kūrime labai svarbus vaidmuo turėtų būti teikiamas teisinei sistemai, pagrįstai nauja teisės samprata. Teisinės sistemos pagrindinė priedermė - ginti visuomenėje visuotinai pripažįstamą teisingumą, besiremiantį asmens teisių pirmumo įstatymų atžvilgiu idėja. Teisė turi tarnauti teisingumui, o ne tariamiems valstybės ar tautos interesams ir tikslams, kad ir kokie svarbūs jie beatrodytų. Valdžia, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji ar teisminė turi paklusti teisei. Teisės suverenumas ir įstatymų leidybos institucijos suverenumas yra tarpusavyje nesuderinami dalykai. Todėl teisė turi atgauti per ilgus amžius pamirštą pirmenybės statusą. Todėl ir Konstitucija turėtų remtis pamatiniu straipsniu, skelbiančiu, kad įprastomis sąlygomis ir laikais asmenims bei jų grupėms gali būti draudžiami tik tokie veiksmai, kurie nesuderinami su visuotinai pripažintomis teisingo elgesio taisyklėmis, apibrėžiančiomis ir ginančiomis asmenines kiekvieno valdas. Teisingumo ir legalumo sąvokos turi atgauti tikrąją prasmę. Legalumas savaime dar nereiškia teisingumo. Reikia išbraukti iš savo sąmonės ir teisinės praktikos tokias neprasmingas legalistines sąvokas kaip „ekonominiai“, „finansiniai“, „doroviniai“ ir panašūs „nusikaltimai“, kurie niekaip nežeidžia niekieno teisių, laisvės ir nuosavybės. Įstatymų gausa, užgriuvusi mus, panaudojant visas įmanomas demokratines procedūras, galų gale gręsia visuomenės ir ūkinės sistemos stabilumui.
Daug kalbama ir apie laisvosios rinkos problemas. Lyg ir pripažįstama, kad asmenine iniciatyva ir privačia nuosavybe grindžiama ūkinė veikla pranašesnė nei politiniais sprendimais suformuota ekonominė tvarka, pati sukurianti kur kas daugiau problemų nei galėtų išspręsti pats tobuliausias valstybinio biudžeto perskirstymas. Tai kodėl tiek daug bandymų įvairiausiais pretekstais tą tvarką reguliuoti? Neišvengiamai atsirandantys laisvosios rinkos trūkumai gali būti pašalinti tik pačioje rinkoje. Todėl negalima pasiduoti nepaliaujamai kolektyvistinių ideologijų šalininkų demagogijai, nepateikiančiai pakankamų racionalių argumentų ir tvirtinančiai, kad tiems trūkumams pašalinti ir kompensuoti būtina suteikti valdžios institucijoms galią reguliuoti santykius tarp ekonominės veiklos subjektų. Įvairiausi draudimai ir apribojimai, priimami konkurencijos „tobulinimo“ dingstimi, tik apsunkina rinkos dalyvių veiksmus, supainiodami sėkmingos veiklos orientyrus. Bandymai dirbtinai „subalansuoti“ finansinius srautus ir išteklių panaudojimą labai greitai sumažina ekonominės veiklos efektyvumą ir vystymosi tempus. Nei viena institucija neturi ir niekaip negali turėti pakankamai informacijos, kurios reiktų laisvosios rinkos reguliavimui. Laisvai rinkai veikti reikia tik nuosavybės, laisvų mainų ir susitarimų apsaugos, kurią užtikrintų teisingumą ginantys įstatymai ir jų veiksmingumas.
Dabartinę politinę situaciją Lietuvoje galima būtų apibūdinti kaip pačių įvairiausių socialdemokratinės pakraipos partijų įnirtingos kovos už vykdomosios valdžios svertus lauką. Pernelyg dideli valdžios institucijų įgaliojimai masina toli gražu ne pačius geriausius ir sąžiningiausius. Čia ir yra pagrindinis įtampos politinėje sistemoje ir pasikartojančių krizių šaltinis. Skirstymas į kairiąsias, dešiniąsias ir centro politines jėgas, kliovimasis „daugumos valia“ jau yra atgyvenęs ne tik Vakarų pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Šūkis „Daugiau demokratijos“ yra neprasmingas, nes demokratija arba daugumos valdžia turi būti apribota. Tikroji skiriamoji riba turėtų eiti tarp kolektyvistine ir individualistine ideologija besiremiančių partijų ar organizacijų. Tada ir išryškėtų tikroji lemtinga disproporcija tarp senosios tvarkos ir reformų šalininkų. Būtiniausių reformų politinėje sistemoje esmė turėtų apimti ir naujus valdžių padalijimo bei apribojimo principus, ir teisinės sistemos bei konstitucijos reformą, ir rinkimų sistemos pakeitimus. Tai leistų ne tik greičiau rasti ir priimti racionaliausius sprendimus valstybinėse institucijose, bet ir stabilizuotų politinę sistemą, sumažintų įtampą visuomenėje.
Pastaruosius rinkimus laimėjusios politinės jėgos atstovų arogancija akivaizdžiai byloja, kad vėl bus bandoma išnaudoti mūsų politinės sistemos trūkumus ir nebrandumą. Prezidentinių ir panašių skandalų grėsmė netolimoje ateityje išlieka. Kyla ir daug abejonių dėl Lietuvos atstovų Europarlamente veiklos darnumo ir efektyvumo. Belieka tikėtis, kad geriausi mūsų žmonės vis tik brangina laisvės ir teisingumo idealus, kad jie sugebės nepasimesti ideologinės maišaties ir netikrų pažadų jūroje. Mes dar turime gerokai pakovoti dėl laisvės idealų, nors ir užgimusių Vakaruose, bet nevisada ir ten vertinamų.