~

„LIE–TU–VA! LIE–TU–VA! LIE–TU–VA!“ – būtent šį žodį skanduoja tiek jaunimas, tiek vyresni mūsų tautiečiai. Bet skanduoja tik tada, kai serga už Lietuvos krepšinio rinktinę Pasaulio čempionate. Tada mes – lyg ir vieningi, lyg ir imame tikėt, kad nors ir maži, bet galime daug, kad išties esam broliai ir seserys. Bet kiek laiko tai trunka? Atsakymas paprastas: kol čempionatas baigiasi. Paskui vėl nuolat kalbam, kaip čia, Lietuvoje, negerai, kaip sunku ir panašiai ir kad išeitis tik viena – bėgti į užsienį, nes ten juk visada kažkas mūsų laukia, ten aukso kalnai pažadėti, ten uždirbsi daugiau, gyvensi geriau ir jokio vargo nematysi. Tik ar tikrai taip manyti protinga ir teisinga? Nejau tikrai Lietuvoje nieko gero nebėra? Nejau savo laisvę krauju paženklinom vien tam, kad dabar nuo jos bėgtume? Nejau emigruojantiems net nekyla dilema: likti Lietuvoje, uždirbti mažiau, bet žinoti, kad čia turi teises, esi saugus ir esi namuose ar išvažiuoti, lenkti nugarą svetimiems ir suprasti, kad ten Tavęs tikrai niekas nevertins taip, kaip vertina vietinius, suprasti, kad visada ir liksi svetimšalis, imigrantas, tačiau uždirbsi daugiau nei Lietuvoje?
Kas yra žmogus be tėvynės? Išsižadėti ir niekinti tėvynę, lygu išsižadėti motinos, o išsižadėti savo šaknų tas pats, kas išsižadėti savęs. Elementarus pavyzdys: kas nutinka su medžiu, kurį nupjauna palei šaknis? Tai ne medis , tai – malka. Mediena, kuri vėliau virs kokiu nors baldu, kurio pagrindinė ir vienintelė funkcija bus tarnauti šeimininkui iki kol visiškai susidėvės; vėliau jis bus išmestas be jokio gailesčio. Arba - nupjautas medis gali būti tiesiog sudegintas tam, kad kažką sušildytų, atiduodamas visą save. Tas pats ir su žmogum – kas Tave gali gerbti ir vertinti, jei pats savęs nevertini? Jei išsižadi savo šaknų, tai Tu nebe medis, Tu – tik lenta.
Tai turbūt skamba naiviai, bet aš vis tiek noriu, kad susimąstytumėt, atsikratytumėt tų kompleksų, nustotumėt niekint ir gėdytis savęs, iškeltumėt galvą ir su pasididžiavimu pasakytumėt „AŠ - LIETUVIS“. Norint būti gerbiamam pirmiausia pačiam pradėti save gerbti. Skamba paprastai, bet atsikratyti mums primestų, į kraują dirbtinai įauginto savęs niekinimo ir nepilnavertiškumo komplekso – ne taip jau lengva. Bene kasdien išgirstame tautiečius juokaujant (arba ne) , kad‚ ‘ietuvis džiaugiasi, kai kaimyno tvartas dega‘ arba ‚lietuvio mėgstamiausias patiekalas – kitas lietuvis‘. Iš kur atsirado tokie posakiai? Paprasta: norint sunaikinti tautą, pirmiausia reikia ją supriešinti, įtikinti, kad ji nevieninga ir niekam tikusi. Ir kai tuo patikime, pradedame savęs gėdytis, garbinti viską, kas užsienietiška ir nesvarbu, kad tai būtų pats kvailiausias dalykas pasaulyje, svarbiausia – kad tik nelietuviška. O kai tauta nevertina savęs tada jos nebevertina ir niekas kitas ir pasidaro paprasta ją sutaikinti. Taigi, lietuviai nebuvo tokie jau blogi, nesidžiaugė svetimo nelaimėm, tokį požiūrį mums tiesiog įskiepijo tie, kurie norėjo, kad Lietuvos vardas būtų ištrintas iš pasaulio žemėlapio (kalbu apie Rusiją, kurią vis dar liaupsina vyresnio amžiaus žmonės) ir tai beveik pavyko, tik gal ne visai taip, kaip planavo Rytai. Dabar jau nebe prievarta, tačiau garbiname Vakarus. Vakarų Europos kultūra mums – tiesiog nuostabus fenomenas, utpoija, kurią būtinai reikia kaip nors mėgdžioti, stengtis būti kuo panašesniais į vakariečius, nes jų kultūra ir istorija – tiesiog tobula, ne taip kaip Lietuvos...
Absurdas, tačiau taip ir gyvenam. Supanašėti, išsižadėti savęs, tapti daigtais, kažkieno įrankiais, pasekėjais – atrodo mūsų vienintelis tikslas. Gėdytis reikėtų būtent to, kad leidžiamės sunaikinami, o ne to, kuo esame, nes esame nuostabūs ir unikalūs kaip ir kiekviena tauta. Tereikia tuo patikėti.

Bandau gyventi vien sau. Ir dėl savęs.Nebeliko mūsų kebros. Nebeturiu net su kuo pasikalbėt apie visai paprastus dalykus. Na taip, liko gal du žmonės su kuriais galiu kalbėt ne per prievartą. Bet ne tas. Ne tas. Aš gal per daug reikalauju?
Ir va. Neplanuoti su niekuo susitikti. Pirmai nepradėti pokalbio. Nekalbėti, kol niekas nieko nepaklausia. Nebebūti priklausomai nuo aplinkinių.
Kaip katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas.
Bet man vistiek norisi šilto ir jaukaus bendravimo. Kalbų apie nieką. Gal todėl ir sėdžiu vakarais point'e ir pan. tinklalapiuose ir ištisai susirašinėju.

Ir, kaip bebūtų keista, namai, anksčiau atrodę pragarais, dabar kone pati mieliausia vieta...

Foje - Žodžiai į tylą 89.mp3

Smagu ilgos šeštadienio popietės,
Smagu juoda arbata,
Smagu kai kalbi bet ką, o kiti klauso,
Smagu Muzika,
Smagu kai šąla kojos ir gelia rankas,
Smagu kai kas nors pertraukia pokalbį, kad pasakytų kokios tavo akys gražios,
Smagu kai pasakai žmogui ką galvoji ir jis tave supranta,
Smagu sakyti komplimentą ir matyti kaip žmogus pasimeta,
Smagu juoktis iš nieko,
Smagu kai lyja tau ant pečių,
Smagu bijoti visiems vienodai,
Smagu prisiminti,
Smagu fotografuoti, piešti ir rašyti
Smagu šokti kai šokti nemoki,
Smagu...

Šiandien jaučiausi tokia laiminga. Kokias penkias minutes. Valgiau jogurtą (ko šiaip nemėgstu), ir klausiau Atikos dainos "Tebūnie Kas Buvo". Tikriausiai niekada nepamiršiu tų keleto minučių. Apie nieką negalvojau, tiesiog dainavau kartu su Atika(pilna jogurto burna).
Su kiekviena diena vis labiau laukiu rudens. Na, bent jau pavasario. Arba vienos praėjusios vasaros vieno vakaro. Kurio niekada nebebus. Ir gerai. Nostalgija. Gražus jausmas. manau kiekvienas žmogus turėtų jausti nostalgiją kažkam. O kam - čia jau kiekvieno reikalas. Bet tas jausmas turi būti. Daina, kuri man daugiausiai prisiminimų sukelia yra Led Zeppelin - Stairway to haven. Svarbiausia, kad tie prisiminimai visiškai su daina nesisieja. Bet vistiek. Per tą dainą lengva apsiverkt. Ir netik per ją. Kai pagalvoju kiek man davė muzika... niekas tiek neišmokė. Visai kitokį požiūrį į pasaulį, gyvenimą...
Man patinka mano šlapi plaukai šiandieną. Žinoma, geriau jei jie būtų mėlyni, bet. Tiek to. Mane tikriausiai užmuštų tėvai. O močiutę ištiktų infarktas... Bet kada nors... pažadu, kadanors aš tikrai nusidažysiu plaukus mėlynai. Pažadu sau. Ir prirašau prie tikirausiai išsipildysiančių svajonių sąrašo...

Bus. Šiek tiek

“bus šiek tiek ir atrodys gana,
bus šiek tiek ir vaidensis ruduo. ”
ir visai nesvarbu, ne viena.
ir visai nesvarbu, su bet kuo.

bus šiek tiek, bet atrodys mažai,
nes gali suskaičiuoti ant pirštų.
ir suspaudžia kažkur, kai laužai
kartais dega, kad dūmais pavirstų.

bus šiek tiek, bet atrodys per daug,
kai sulaukti bandai ir žinai,
jei vėluos – tai nueik ir nelauk,
jei ateis – tai ateis amžinai.

“bus šiek tiek ir atrodys gana,
bus šiek tiek ir vaidensis ruduo. ”
ir visai nesvarbu, kad viena.
daug svarbiau juk, kad ne su bet kuo.

Green


Koks eilėraštis... Visai kaip muzika - duoda man kažką, ko niekas kitas nesugeba duoti.



Labanakt,

*