Žinai?kartais laukti labai sunku, dėl daugelio priežasčių...Sedėti ir žiūrėti filmą apie meilę tampa nepakeliama kančia, kai žinai jog prie tavęs nieko nėra šalia.Lauki ir lauki...vis seki minutes ir su kiekviena minute tampa vis sunkiau.Sulaukti dėmėsio iš to kurio dėmesio tau visia nereikia yra tas pats lyg išvis nesulaukti jokio dėmesio ar atsako...
Slenkančios sekundės virsta į minutes o pastarosios i valandas, o šios i lėto veikimo nuodus, kurie kaip rožę laikas, taip mane šios valandos verčia nesustabdomai keistis, vysti ir nužydėti. Su kiekviena minute jaučiu ateinantį šaltį.Ne..negreitai...po truputi, kaip uždelsto veikimo bomba, kuri išmušus paskutinei sekundei saukaustys širdį nepramušamu ledu,kaip Sniego Karalienės.
Mano mintys kaip margiausio drugelio sparnai, tokios spalvotos ir trapios, vietomis šviesios vietomis tamsios,kartais labai švelnios ir lengvos,o kartais labai sunkios ir grubios kaip prieš užmiegančio žmogaus vokai...
Vakar..pasiklydau savyje.Nebemoku atrasti kelio i savo širdį, nebemoku atskirti to ką ji man sako, tiesiog nebegirdžiu.Mano mintys ir širdies balsas šneka vienu metu ir niekaip nesusitaria.kO klausyt...širdies ar proto balso?
Sako kad reikia klausyti širdies,bet jeig jos paklausius vėl skaudės ją pačią?Ar kaip tik jei jos klausai tampa viskas gerai?
Mintys žudo mane...