Ežiukai

„Ši knyga gimė iš beprotybės“ – skelbia romano „Šventumas“ nugarėlė. Buvo įdomu patikrinti, kiek ši knygą yra beprotiška ir kaip patobulėjo jaunasis rašytojas Vilis Normanas. Knygą „surijau“ per porą dienų (šiaip knygas skaitau savaitėm) ir likau patenkinta praleistu laiku.
Visų pirma beprotiška pavadinčiau idėją pasirinkti ne tik pagrindinio veikėjo statusą, bet ir vis vyraujančius religinius motyvus. O kur dar visai šalia tvyranti meilė... šiuolaikiniame pasaulyje religiniai nesutarimai, ginčai yra labai stiprūs. Man nuo mažens patardavo viešai į svarstymus, kas yra Dievas, iš kur jis kilo, kuo tikėti , nesivelti. O čia vos ne visa knyga paskirta tam.

Šalia tikėjimo klausimų rašytojas nagrinėja mūsų vartotojiškoje visuomenėje bepasimirštančius amžinuosius klausimus: kas yra gyvenimo prasmė, kas yra gėris, pasiaukojimas, tikėjimas, ar yra Dievas ir kitus. Tai svarbu ir į gyvenimą žengiančiam jaunam, ir jau patirties turinčiam žmogui. Šie svarstymai žmogaus neapleidžia iki mirties. Norinčius lengvo skaitalo besideginant paplūdimyje, tokios rimtos mintys ir pasvarstymai gali ir nuvilti.
Pats rašytojas pabrėžia, kad tai nėra knyga apie religiją, nors iš pirmo žvilgsnio galima taip pamanyti. Daugybėje pastraipų kalbama apie Dievą, bet tai tik apvalkalas. Iš tiesų romane svarbiau veikėjų žlugę ar sužlugdyti likimai, jų pastangos atsitiesti, surasti tikslą, dėl kurio verta gyventi. Veikėjai balansuoja tarp gėrio ir blogio, tarp beprotybės ir blaivaus proto.

Romane nepamirštas ir siužetas. Aišku tai nėra trileris,. Kur kiekviename puslapyje kas nors ką nors nužudo. Rašytojo veikėjų lūpomis perteikti pamąstymai keičiami dialogais. Tik va jie yra gana silpni, statiški ir nenatūralūs. Kai kur veikėjų charakteriai per daug pabrėžti arba iš viso neišryškinti. Nors, kita vertus, skaitytojams paliekama laisvė įsivaizduoti ir pabūti kūrėjais.

Vilio Normano polinkis į slėpiningumą, nutylėjimą ir skaitytojo klaidinimą išliko ir „Šventume“: paslaptingi veikėjų ryšiai, pagrindinio herojaus mįslinga gyvenimo istorija ir net pati romano pabaiga. „Tiesa slypi kažkur anapus“ – kaip sako pats rašytojas.