Ežiukai

kaip nesuvirškinti savęs pačios mintim? kaip sutaikyti protą ir širdį bekovojančius vienoj materijoj, kurios pavadinimas žmogus.

įmanoma? šiuo atveju aš šiek tiek abejoju. bet užsidedu optimizmo kaukę ir bandau pamatyt gražiąją gyvenimo pusę.

kas manęs laukia už tokias pastangas? dangus? nemanau... vieną dieną į mano gražųjį pasaulėlį prasiverš realybė (arba blogiau - ponas Pesimizmas ir nihilizmas), tada palušiu ir tikrai susiviškinsiu.

o kas džiugina? naujas skudurėlis spintoj, besišypsanti rudens saulė, nuoširdus pokalbis ar neišmoktas dalykas? gal...

o labiausiai džiugina žmogus šalia. tik nežinau, ar tokį turiu...