Minčių dėžutė

Šiuolaikinio transgeografinio judėjimo kontekste aš – feministinis migruojantis "subjektas", motina, poliglotė ir "kultūrologinių menų auka" – norom nenorom kamuoju savo išblaškytą protą tėvų vienkalbystės ir "mišrių" vaikų keliakalbystės problema. Galėčiau tai pavadinti drama, kurioje asmeninei patirčiai tenka ne menkiausias vaidmuo. Kita vertus, mane stebina kalnai margos feministinės literatūros, kurioje tiek vietos ir smegenų pajėgumo skiriama Moteriai, Vyrui ir jų netilstančiam ginčui, lytinės vienatvės totalitarizmui ir diskriminacijai, seksologiniams skauduliams ir feministinio ego aikštingumui, tuo tarpu vietoj rimtesnio, analitiškesnio žvilgsnio į motinos ir vaiko dialogą – nykoka tuštuma. Literatūriniu-kalbiniu lygmeniu nei tokio žvilgsnio, nei dialogo beveik nerasta: atrodo, jį nelengva, o gal ir netikslinga atplėšti nuo jaukaus buitinių, emocinių, kūniškų santykių voratinklio ir pakelti iki šviesiausių kalbos kertelių, paversti besvore abstrakcija. Motinos apie savo vaikus nekalba (net tos, kurios "turi balsą" ir fantaziją) arba – tebekalba buitiškai, ne iš esmės. (Net buitiškai kalbėdamos dažniausiai klysta.) Motinos vaikus turi, paradoksalu, – dažnai nesuvokdamos, jog turi suvisam. Šioje vietoje tiktų filosofinės, pavyzdžiui, H. Bergsono, vitališkumo idėjos apie gyvybę kaip vientisą sistemą: juk negalima suvokti rankos kitaip nei kūno dalies. Turbūt ir vaiko negalima įsivaizduoti kitaip nei motinos kūno dalies. Jei sektume logine linija ir eitume dar toliau: neįmanoma įsivaizduoti vaiko be motinos kalbos. Be šito svarbaus elemento pažeidžiamas sistemos vientisumas, ryšys, santykis, esmė, pagaliau – tradicija ir vertybė. Gal per šiurkštu įvesti mirties sąvoką, – neva motinos ir vaiko santykis be motinos kalbos miršta, – bet netekties tokioje situacijoje yra daug.

Štai su tokia situacija ir jos veikiamu motinos ir vaiko kalbiniu santykiu susiduriu kasdien. Turiu omenyje konkrečius atvejus, tokius kaip mano, lietuves ir lietuvius, vienišus ir susituokusius, nuolat "iš pašaukimo" migruojančius ar "nusėdusius" svetur – pasirinktose, pažadėtose ir niekieno žemėse, suviliotas/us sekso turizmo magijos, geresnės darbo klasės padėties ar "užjūrio princų" mito ir taip toliau. Žaibiškai besikeičiantis santykis su gimtąja kalba, o galiausiai – asimiliacija kitoje kalbinėje terpėje daugeliui įsispaudžia neskausmingai, tarsi grubokas, rausvas, bet greitai išsilyginantis ražienos randas. Vieta ir laikas šiame procese tampa ištikimais sąmokslininkais, o ne priešais. Tačiau motinos ir vaiko dialogui, jo paslapčiai, švelnumui ir turiniui naujos kalbos erdvė ir joje išgyventas laikas yra didžiausia grėsmė, o kartu – iššūkis, kurį sunku atlaikyti. Migruojančiai motinai telieka atiduoti vaiką vietai, kuri pamažu tampa motinos pakaitalu ir priima "auklėtinį" kaip ištikima kultūros ir kalbos sergėtoja bei griežta ir nuosekli mokytoja. Tik tokiais atvejais suvoki, jog vieta, motina ir kalba – organiškai tarpusavyje suaugę elementai, gyvybės grandinė, kuri kartą trūkusi nebesuveriama. Migruojanti motina yra nuolat aukojanti ir pralaiminti, nes priversta įsileisti tarp savęs ir vaiko svetimą kalbą ir pasmerkti save monumentinei tylai.

Nesu išgyvenusi niūresnio paveikslo: tylinti motina ir svetima kalba tarpusavyje čiauškantys jos vaikai arba – motina su penkių žodžių svetimos kalbos bagažu lemenanti vaikams ką nors panašaus į you-me-come-give-hand. Kas tu, mama, gal mumija? – nusiviepia motinai į veidą pramuštgalvis lietuvės ir graiko sūnus, kai ši, vykstant melodingam graikiškam pašnekesiui, mįslingai tyli. Kokia mama, jos emocija, kalbinio žaismo galimybės, ką ji, bekalbė, gali suteikti, išskyrus beribį, klampų nuobodulį? Motina yra inertiška, viena ir vientisa, o vieta su savo garsais ir spalvomis – greitas, magiškas, "poteriškas" kaleidoskopas. Ne motinos kalbinėje aplinkoje arba už jos tėvynės ribų gimę vaikai "išsižada" mamos tą pačią akimirką, kai pasijunta pajėgūs paleisti jos ranką. Vaikai, net pypliai, sugeba peršokti prarają tarp motinos ir vietos tokiu greičiu, kad kitatautė motina nespėja aiktelėti, kai lieka ant skardžio priešingoje pusėje. Jei ji nori neatsilikti nuo savo atžalų svetimoje kalbinėje aplinkoje, turi virsti vaiku – guvia, imlia ir nutrūktgalviška. Visi modeliai diegti "su pienu" savo gimtąją kalbą, kai aplink aidi sirtakiški motyvai, subyra kaip kortų nameliai. "Great mother" projektai, tai yra motinos troškimas dominuoti kalbiškai bet kokiomis sąlygomis, būdingi tik romantikėms-anarchistėms. Tačiau ir šie bruožai jų neapsaugo nuo tylos nuosprendžio, nes vaikų kalba vis dėlto priklauso vietai-hanibalei.

Tokių – tylinčių – motinų daugėja, o su jų plintančia tyla pasaulis vis agresyviau kalba apie globalizmą ir jam paklūsta, sakytum, globalizacija – kerštas tylinčioms motinoms arba jų tylos pasekmė. Manoma, kad globalizacija padeda žmonijai ugdyti humanizmą ir toleranciją Kitam, tai yra – tavo skausmas yra ir mano skausmas. Apie tai puikiai rašo A. Lingis, antropologijos filosofas. Jį nepriekaištingai, matyt, patriotiniais sumetimais, verčia jam "genetiškai artimi" lietuviai, tačiau graikų kultūrologai, išgirdę jo pavardę, gūžčioja pečiais. Net įdomiausi globalizacijos reiškiniams skirti tekstai neskaitomi globaliai. Jie žadina smalsumą tik toje erdvėje, su kuria turi bent menkiausią sąlytį. Tiksliau – globalu tik tai, kas lokalu. Todėl atsisakyti motinos kalbos fenomeno, ko gero, reikštų kenkti globalizacijai ar – bent jos teigiamai pusei (juk kiekvienas "kosminis" procesas turi teigiamą ir neigiamą sąveikos lauką). Vienintelę išeitį matau ne atsisakyti kalbos, o nuolat versti. Vertimas neapsiriboja vien kalbine technika, o reikalauja viso kūno ir dar daugiau – kūno istorijos pažinimo. Minėtasis A. Lingis tai pavadintų "istoriografiniu mąstymu" (ko gero, vieninteliu mąstymo stiliumi, mažinančiu judėjimo skausmą): suvokti save kaip istoriją ir versti iš aplinkos "į save" ir "iš savęs" į aplinką. Priešingu atveju didėjanti migracija, mainai moterimis nelyginant prekėmis, epideminė sąvoka "globalizacija" neturėtų kitos prasmės nei grįžimas į pirmykštį genčių koegzistavimą, kur inertišką vertybę užgožia kunkuliuojanti gamta (ar kapitalas), o motinos kalbą nustumia į šalį praktiškumas, baimė ir proto nerangumas. Kadangi globalizacija išties labiau primena gamtos stichiją, – kaip nenuilstantis judėjimas ir nuolatinis dirgiklis, – tai gimti ar gimdyti toje stichijoje dar nereiškia nieko, išskyrus skausmą. Suvokti save kaip tam tikros kodų sistemos, pavadinkime – vietos, dalį, atrasti joje savo mikroerdvę, paversti vertybe ir apginti ją su romantinio anarchizmo įkarščiu – tai vienintelis būdas motinai išlikti kalbančiai ir sakančiai. Liūdniausia, kad motinos neturi tam laiko, kad biologinis laikrodis tiksi garsiau ir įkyriau už vidinius balsus, kad moters kūnas yra cikliškas – nupuolantis ir vėl prisikeliantis – todėl greit susidėvintis, ir jo kalba stipresnė už Kalbą.

Nuolatos išbandydama įprastą trasą Lietuva–Graikija–Kipras, sutinku dešimtis, šimtus lietuvių merginų, tapusių kitataučių žmonomis, vėliau – jų vaikų motinomis ir dorai nemokančių jokios kalbos, tik gimtąją. Biologinis laikrodis skubina: deja, yra vaikams ir vyrams skirtas, nesugrąžintinas laikas! O kaip jūs susikalbate? – klausiu oro uoste vienos ilgakojės gražuolės. O ši įžiebusi perlų šypseną atsako: o kam ta kalba? Yra pirštai, kartais piešiu, jei visai riesta... ir šiaip, klausykite, buityje – tyla gera byla, o lovoje garsų pakanka. Arba: vienas pažįstamas graikas įspūdingai pasakojo, kaip važiavęs į "pingvinų kraštą" (taip jam pasirodė Lietuva žiemą iš paukščio skrydžio) pirštis savo išrinktajai, mokėdamas vienintelį I love You. Jo širdies dama temokėjo tiek pat. Patyręs kultūrinį ir skrandžio šoką nuo lietuvių "svetingumo", nušalęs pietietiškais batais apautas kojas ir žagsėdamas nuo automatiškai bet kuriai situacijai klijuojamo I love You, jis savo moterį vis dėlto išsivežė. Sumanymas buvo įgyvendintas: pora susituokė, apsistojo graikų žemėje, susilaukė vaikų ir tebegyvena kalbinės mistikos sąlygomis. Vaikai lietuviškai nekalba, motina nekalba graikiškai, šiek tiek pramoko angliškai... ir tokių istorijų – šimtai. Taip, jausmai yra daugiau nei kalba, daugiau nei pats žmogus apie tai supranta, tačiau – kaip be savo kalbos įrankio juos išreikšti, kokiu pakaitalu? Svarbiausia, kad pati kalba šito prašosi. Laikui bėgant ji savo atsiima, išlaukia ir atkeršija Undinei už gražias kojas, virsdama jos viduje amžinu įšalu. Skaudžiausią nostalgiją jaučia motinos, negalinčios kalbėtis su savo vaikais gimtąja kalba. Nuskausminamojo vaisto nėra, kaip nebūna ir grįžimo į nepavejamą kometą – motherlandą.

Įdomu, kad mišriose porose kalba iškrenta iš erotinio žaidimo (jei neiškristų, tų porų nebūtų, nes abu mirtų iš juoko, o ne iš malonumo). Meilės žodis netenka gyvasties, voliojasi meilės palovyje kaip išdžiūvęs lapas, erogeninių zonų nesuvilgo žodžio gaiva ir bežodės glamonės virsta demonišku kūnų šėlsmu. Tai iš pradžių žavi, nes skirtingos žmonių "rūšys" viena kitą traukia lygiai tiek, kiek ir atstumia. Tačiau be kalbos bendrumo ryšys netrunka deformuotis, žmonių meilė be žodinio patalo kaip žemė be lietaus. Ir vis dėlto... kvaila neigti ir kritikuoti tokias poras, kai jų vis daugėja, kai jų vaikai, tegu ir gimę iš bežodės sueities, nardo daugiakalbystės vandenyse nelyginant žuvys ir renkasi kalbas ne pagal motiną, o – pagal buvimo vietą. Štai šitaip pasipildo kosmopolito sąvoka – tai pasaulietis, kuriam motinos kalba nėra prima madonna. Iš čia – ir šiuolaikinės šeimos modifikacijos: kai vaikams motiniški ar tėviški jausmai, tegu ir siurbiami iš aplinkos, yra svarbiau nei motina gimdytoja ar tikras tėvas.

Vis dėlto stebėdama, kaip vaiko lūpose merdėja mano gimtoji kalba, matau savo pačios mirties paveikslą... Ir turiu patikėti "verčiančiojo subjekto" teorijomis, nes praktikos nepakanka, ji liūdna. Neapmąstoma praktika kaip netašytas medis anksčiau ar vėliau pasmerkta laužui. Pažįstu daug žodžio praktikų, kreivai žiūrinčių į teorijas. Ir sutinku su jais, ir ne. Teorijos nelyginant kreivų veidrodžių karalystė, meilės pažadai ir religijos iškreipia tikrąjį vaizdą, bet padeda pateisinti ir išgyventi negailestingos ir žiaurios netekties ar išdavystės būtinybę. Įdomu, kad net išduodami (pavyzdžiui – motinos kalbą) žmonės labiausiai geidžia tikėti žodžiais.