Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą...

Kodėl taip visada nutinka -
Drugelis rytą gimęs vakare nukrinta,
Kodėl iškritęs pats balčiausias sniegas
Pasiekęs žemę tampa niekas?
Kodėl keliai vos susitikę skirias,
Ir veidrodis tik lieka šukėmis pabiręs?

Delne Tavam matau likimo kelią ilgą
Praeisi pro mane, kai lūpose laikysiu smilgą.
Tu vėl paklausi, kodėl aš nejudu į priekį -
"Dangus gražus, ar reikia taip skubėti"...
Ir likęs vienas aš suprasiu tyliai -
Dangus ne Tu, kodėl save aš taip nuvyliau.

Vejuos iš paskos, bet tolsta aidas žingsnių
Vilties netekęs aš vėl po dangumi nusvirsiu.
Ir melsiuosi, kad duotų antrą šancą -
Man pervėlu, daugiau nebus, paleidau tavo ranką.
Ir ašaras sugėrusi lidės mane ironija -
Grįžtu pas smilgą, pas savo monotoniją...

Laikrodis tik tik... A. Škėma "Šizofreniko užrašai" ("Balta drobulė"). Up ir down...

Read more...

Po pušyną skraido uodas,
Ant kalniuko stovi sodas.
Jo langai labai rasoja,
Kiba chebra baliavoja.

Read more...

Iš inercijos, nes benzas buvo baigesis... Bent jau tokia nuomonė susidaro

Read more...

Įpilk man į stiklinę vyno
Raudono, kaip vakaro žara...
Visi teisieji tesižino,
Kad kelias veda nebe čia.

Numirs klevai po mano langu,
Nukris jų lapai geltoni...
Ir kels plikas šakas i dangų
Kur nesuras jų žmones negeri...

Tuščiai jau barsis vėtros
Dikynėj purvino rudens
Viena kita žolelė mėtos
Kur liko tyro dar vandens...

Ir aš pakelsiu taurę vyno
Matydamas šį tuščią kraštą
Dar reikalauju skausmo rudeninio,
Kad prisiversčiau dėti tašką.